GURU puslapiukas

Ir ką daryti?

Laišką parašyk ant debesėlio,
Tegu vėjas neša jį padange.
Aš skaitysiu iš toliausių mėlių
žinią mielą, išsapnuotą, brangią.

Tik nesiųski debesėlio juodo,
nerašyk ant debesų griaustinių.-
Laukiu aš tik žodžių išsapnuotų
lyg gyvybe almančių šaltinių...

Neužtemdyk jais padangės mėlio,
nesutrypk svajų gegužio žalio...-
Lauksiu aš šviesiausio debesėlio,
net pavirtus akmeniu prie kelio...
(Jonas Visockas)

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemės vietos:
Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Vytautas Mačernis 1994.V.13
Iš ciklo "Šokėja ir asketas"

Lada, tau patinka Mačernis?

Nėra čia ko raudonuoti, brangute. Tai labai širdį užgaunančios eilės..

Atrakink širdies duris


Toks šaltas, liūdnas vakaras,
Kai tavęs nėra šalia.
Tu esi toli, toli, o kartu ir ne-
Tu mano širdyje...

Apie tave svajoju...jaučiuos gyva...
Tačiau tu tik mano prisiminimuose...
Nemokėjai kovoti už meilę, deja.
O aš pavargau, nuleidau rankas - gana...

Dar tebeliepsnoja ta karšta ugnis,
Bet šianakt užrakinsiu širdies duris,
Kur ten giliai esi
Mano gyvenimo dalimi...

Raktą nusiųs tau vėjas Šiaurys.
Nesirūpink, nors man šalta,
Užklos and širdies paltą,
Sušildys mane meilės ugnis...

Aš lauksiu tos akimirkos,
Kai išdrisi atrakinti duris.
O gal jos jau kitam bus atvertos
Nedelsk...juk tavęs laukia širdis...

Bent laišką atsiųsk su viltimis.
Nelauk, kol nekantrumas mane nužudys.
Kas vakara pro langą pažvelgsiu,
Dažnėjančio širdies ritmo klausysiu...
...tavęs lauksiu...

Lada - myliu tave už tai

Loreta,dekui..

Šiandien sekmadienis, todėl noriu pateikti šv. Pranciškaus maldą

Viešpatie,
padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu.
Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur gresia skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau:
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas;
nes kas duoda - gauna,
kas atleidžia - tam atleidžiama,
kas miršta - tas gimsta amžinai gyventi. Amen.

Gyvenimas - tai geidžiamas apsigavimas!
O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį
Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,
Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!

Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,
Kaip išganinga, jų netekus, laukti ir kentėti!
Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.

Galbūt jisai iliuzija, kuri vaidenas;
Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos,
Bet nebūties pirminis taškas juodas,

Išplitęs kerinčiais vaizdais, koks tyras menas!
Aš jį regiu ant savo sąmonės ekrano
Ir negaliu atsigėrėt, o Dieve mano!

Šarnelė 1944.II.24
(Vytautas Mačernis)

Nes aš - pirma ir paskutinė
Aš - garbinama ir pasmerkta
Aš - pasileidėlė ir šventoji
Aš - žmona ir mergelė
Aš - motina ir dukra
Aš savo motinos rankos
Aš - nevaisinga ir mano vaikai nesuskaičiuojami
Aš - laiminga ištekėjusi ir netekėjusi
Aš - gimdytoja ir gimdymo nepažįstanti
Aš palengvinu kančią gimdyvei
Aš - sužadėtinė ir sužadėtinis
Mano kurėjas buvo man vyras
Aš - savo tėvo motina
Aš - savo vyro sesuo
O jis - mano atstumtasis sūnus
Šlovinkite mane per amžius
Nes aš nuožmi ir maloninga

(Himnas Izidei, atrastas Nag Hammadi vietovėje, III - IV amžius prieš Kristų)

Džiaukimės gyvenimu, kol laikas,
Mylėkime, kol meilė liejas per kraštus.
Pasijuskime širdimi lyg vaikas,
Užmiršdami savus metus.

Mylėkime žemę, laukus ir miškus,
Tėvynę Lietuvą ir žmones visus,
Paklausykim genelio stuksenimo
Ir raibosios gegutes kukavimo.

Prisiminkim jaunystę ir pirmąją meilę,
Užmirškim bėdas ir vargus.
Gėrėkimės tekančia saule,
Ir gyvenimas taps toks šviesus.

(Irena Milašienė)

Džiaukimės krepšiniu, kol laikas,
Mylėkime, kol alus liejasi per kraštus.
Pasijuskime širdimi lyg Macas,
Užmiršdami savus darbus.

Mylėkime Macą, Jaską ir kitus,
Rinktinę Lietuvos ir šiaip visus,
Paklausykim tinklelio čežėjimo
Ir dryžuoto Švyturio putojimo.

Prisiminkim Sabonį ir pirmąjį auksą,
Užmirškim bėdas ir vargus.
Gerėkimės gavę nors sidabrą
Ir gyvenimas taps toks šviesus.

(Irena Milašienė & Peto)

Gero visiems artėjančio čempionato

...Išeidami pro duris, neįkiškite smakro į apikaklę, aukštai iškelkite galvą, tarsi ant jos būtų karūna, kvėpuokite visa krūtine, gerkite saulės šviesą, sveikinkite šypsena savo draugus, kuo nuoširdžiausiai paspauskite ranką. Nebijokite būti klaidingai suprastas ir nė minutės negalvokite apie savo priešus. Gerai įsisąmoninkite, ką norėtumėte padaryti, ir tuomet, nekeisdamas krypties, jūs eisite tiesiai į tikslą. Niekuomet nepamirškite didelių ir puikių dalykų, kuriuos norėtumėte pasiekti, ir laikui bėgant, pastebėsite, kad nesąmoningai ieškote progų įgyvendinti savo troškimus panašiai, kaip koralai iš atplūstančių potvynio bangų pasiima jų gyvenimui reikalingas medžiagas. Susikurkite vaizduotėje to gabaus, doro ir naudingo žmogaus, kokiu jūs norėtumėte būti, paveikslą ir nuolatinės mintys apie jį palaipsniui padės jums tapti būtent tokia asmenybe. Mintis- virš visko. Pasirinkite tinkamą psichologinę poziciją- drąsos, nuoširdumo ir tyro džiaugsmo poziciją. Teisingai mąstyti- tai jau reiškia kurti. Viskas prasideda nuo troškimų, ir kiekvienas nuoširdžiai besimeldžiantis būna išklausytas. Mes supanašėjame su tais, į kuriuos linksta mūsų širdys. Būkite orūs, aukštai iškėlę galvas, tarsi jos būtų vainikuotos. Mes dievai, tik dar esantys kokonuose ir dar kol kas neįgiję sparnų... D. Karnegis.

Jei nori vietos po saule, susitaikyk su vienu kitu nudegimu.

************************
Valdymas- veikla, kai žmonės daro tai, ką jūs norite, ten, kur jūs norite, tada, kai jūs norite, todėl, kad jie nori tai daryti.
Vadinasi, valdymas visada yra ir bendravimas.

***********
Niekada nesiginčykite su kvailiu- žmonės gali neįžvelgti tarp jūsų skirtumo.

***********************************
Klimatas priklauso nuo žmonių, kurie mus supa.

***********
Išminčių ramumas yra ne kas kita, kaip mokėjimas slėpti savo jaudulius.

****************
Mokesčių deklaravimas moko meluoti labiau nei žūklė ir medžioklė kartu paėmus.

***********
Vienintelis dalykas, kurio privalome bijoti, yra baimė.

*********************
Ateik laukiamas, išeik mylimas.
************
Laimingas tas, kuris laimės neieško.
******************************************
Pinigai išlaisvina žmogų nuo norų, o norai nuo pinigų.

****************
Laisvas tas, kuris gali nemeluoti.
***********
Palanki proga primena žaibą- dažnai ji trunka tik akimirką.
****************************

Mes gerbiame žmones už jų privalumus. O mylime už jų trūkumus...
*****************************************

Visai netikėtai radau V.Mačernio eiles... nustebau..nerealiai. Tai mano mėgstamiausias poetas. Atminty iškilo mokykliniai laikai, kai V.Mačernio poezija atitiko visus tuometinius mano išgyvenimus... Galbūt dėl to ilgą laiką nedavė ramybės mintis, kad gabus, jaunas žmogus turėjęs begalę vidinių išgyvenimų, taip tragiškai išėjo iš šio gyvenimo...
Likimas man buvo dėkingas tuo, kad teko pabūvoti ne tik V.Mačernio žūties vietoje (ten netoliese buvo mano senelių namai), bet ir aplankyti jo kapą, pasivaikščioti po apylinkes, kuriose tikriausiai gimė šie eilėraščiai...
Gal per daug sentimentaliai rašau, bet man tai tikrai svarbu. Niekad nesitikėjau taip "netyčia" rasti žmonių, kurie taip pat žavisi V.Mačernio eilėmis.. Ačiū, kad pažadinot mano pradėjusią "kerpėti" sielą...
O štai eilėraštis, kurio dėka aš pažinau V.Mačernį ir iškart "įsimylėjau" jo poeziją:

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?...

Dar ir dabar retsykiais šias eiles pakartoju atminty...

o kaip jums Justinas Marcinkevičius?
Žaviuosi juo labai seniai ir kaip žmogum ir kaip poetu,
Radau tokias eiles:


Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį.Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo-
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.

Eilės visos gražios, ypač tuomet, kai reikia atsipalaiduoti, ar pakeisti minčių "kryptį".. Tiesiog vieni imponuoja vieniems poetams, kiti kitiems... Nesu nusistačius nei prieš vieną ir labai džiaugiuosi radusi gražų posmą...

Man labai patinka šis...


Jei aš tave sutikčiau,
Audringą, juodą naktį.
Ir tamsoje nematyčiau,
Nei tavo mielo veido,
Nei iš širdies gelmių
Išspinduliuoto meilės žvilgsnio,
Nei iš tų lūpų sudrėkintų,
Gaivaus kaip ryto saulės šypsnio,-
Jei aš nei tavo rankos nepaliesčiau,
Kur kaip stebuklinga paukštė,
Švelniu sparnu šilkinėm plunksnom
Mane per sapną glamonėjo...
Vis tiek.
Širdis džiaugsmu pradėtų plakti,
Ir aš tave pažinčiau...
Jog tai TU!!!
Ir aš tave pašaukčiau,
Skambiu kaip muzika vardu,
Ir pasakyčiau,
Kad tą audringą naktį,
Tik dėl tavęs širdis
Džiaugsmu pradėjo plakti!!!