Sklerozė. Gal dar ne, bet...
LAIŠKAS DRAUGEI
Rašau, kad nelaikytum mirusia,
nes dar gyva esu,
nors vis dažniau užsimirštu
ir klaidžioju klampynėje minčių.
Va, stovint apačioj prie laiptų,
man kartais visiškai neaišku,
ar lipti ketinu aukštyn,
ar ką tik nulipau žemyn.
Kai prieinu prie šaldytuvo,
dažnai sunku man prisimint,
ar jau pavalgiusi esu,
ar atėjau ko pasiimt.
Tie akiniai mano mielieji
taip nuolat dingsta, net graudu,
kai kokį pusdienį ieškojus,
ant nosies galo surandu.
O kai tamsa apgaubia žemę
ir aš naktiniuos marškiniuos,
staiga man daros nebeaišku,
ar aš keliuosi, ar guluos.
Manau, kad man eilė rašyti,
nepyk, jei kartais sumaišiau,
gal vakar išsiunčiau Tau laišką,
o gal pati aš jį gavau.
Bet tu žinok, Tave aš myliu,
sakau sudie ir lik sveika.
Skubu, nors paštas ne už mylių,
čia pat - pasiekiamas ranka.
Ir nuskubėjusi į paštą
jaučiuos lyg kuo nusikaltau:
užuot išsiuntusi Tau laišką,
pati atplėšiu ir skaitau.