Vien nuotraukos negana. Prašom aprašymą.
Moliūgų pilnas rūsys.

Ne visiems duota tai pamatyti....

Tie mažiukai dažnai būna aršūs.
Kai vedžioju šunį, labiausiai reikia saugot nuo jų. Puola ir kanda šuniui į kulną. Mūsiškis nelabai supranta, ką reikia tokiu atveju daryt
Tada jam aiškinu: matai, kad mažas ir durnas, einam greičiau, nesigilink

Tai kad prie jos taip vadinu. Pas mus visi pripratę prie mano tiesmukiškumo. Nevynioju žodžių. Jei jau kūtvėla, tai ir kūtvėla

Ir labai labai gražus ir tyras šito jaunuolio jausmas.....

Nu tai kai geras Ir koks gražus
Tiek pakėlė nuotaiką. Uch, maniškiai, matyt, biškį geriau išauklėti. Sakoma, kur daug vaikų, ten jie vienas kitą auklėja. O kur vienas ar du - egoistai Bet apie gėles geriau patylėsiu. Pameni, Dalia, dukra skambino pasakyt, kad mano ką tik užplencuotą streptokarpą išvertė ir dar vazoną sudaužė?
Dabar ką tik užplojau marčios rankinukui į kuprą. Nu kokia šikna - sugriaužė šuns mėgiamiausią žaislą. Jis nėra nieko sugriaužęs, labai tvarkingas. Papypsina ir pasideda. O šita kūtvėla tik atlėkė, pypsino pypsino, žiūriu - skylė.
Išpirdolinau aš ją į antrą aukštą., tegul ten su jais sėdi

Aradija "palaikino" šitą nuotraukytę FB, o aš nutariau ją įkelti čia:

Mariska, wwind turėjo minty "kovinių" mišrūnus.
Dažniausiai juos pasiima kokie idiotai, ir paskui iš galimai normalaus šuns padaro tokį pat idiotą, koks yra pats.

Čia ne literatūra. Tiesiog, žmogaus išgyvenimai sudėlioti popieriaus lape. Kartu su tuo žmogumi yra galimybė pagalvoti ir kitiems. Tai tiek.

Ir, manau, jei tokie žodžiai palietė bent vieno, ketinančio atsikratyti savo senstančiu augintiniu, širdį, rašyta neveltui.

Čia šiaip, pamąstymui:


"Klevukas (Mirė)

Klevukui apie 10-15 m, jis yra aklas ir kurčias, kailis ant nugaros vietomis visai nuplikęs. Kauno prieglaudoje jis atsirado prieš beveik metus, kai su mumis susisiekęs pakaunėje gyvenantis vyras paprašė iš jam priklausančios teritorijos išvežti atklydusį benamį šunį. Kaip žiemą pamiškės krūmuose atsirado aklas, kurčias ir pusplikis keturkojis, dabar jau nebeatsakysi. Tik remdamiesi savo darbine patirtimi, savanoriai galėtų spėti, jog Klevukas į laukų pakraštį buvo atvežtas ir paliktas mirti. Nebetinkamas naudoti, išmestas savųjų šeimininkų lygiai taip, kaip broliai tautiečiai išsirenka kur laukymę miške ir atvežę išverčia savo buitines šiukšles. O ši gyva ir kvėpuojanti „šiukšlė“ nuslinko iki artimiausių krūmų, susiraitė ant sniego ir, susitaikęs su savo kažkam nebereikalingos atliekos likimu, pasiruošė laukti savojo galo. Apžiūrėjęs šunį, veterinaras galėjo daugiau pasakyti apie jo gyvenimą: baisūs dantys papasakojo apie atliekas, kurias teko valgyti, išplikimai – apie nuplikymą arba labai apleistą odos ligą, randai ant kaklo – apie iki smaugimo veržtą antkaklį, nuospaudos ant letenų – apie nuolatinį tupėjimą ant gryno betono.

Šiuo metu Klevukas gyvena Kauno „Lesės“ prieglaudoje, kačių kambaryje. Dažniausiai snaudžia ant sofos, apsuptas pūkuotų uodeguotųjų, kurios jį mėgsta dėl skleidžiamos šilumos. Džiaugiasi puikiu apetitu, o, pavasariui atėjus ir užsidėjus plikas nugaros vietas apsaugantį megztinuką, Klevuką vėl nešiosim į lauką pasivaikščiojimams po pievą, kuriuos jis labai mėgsta, tik bijo pats lipti laiptais.
PAPILDYTA 03 10 2012. Kažin, jei kas tada, pačioje pradžioje, gimus idėjai, mums būtų pasakę, kad laukia ateityje, ar būtume ėmęsi ją įgyvendinti?.. Jei būtų papasakoję apie visą skausmą, apie nuolatos ore tvyrantį netekties nujautimo kvapą?.. Apie tą nevalingą dairymąsi aplink, nuo vienų akių prie kitų, galvojant – kuris sekantis?.. Sunku atsakyti. Ir nesinori stengtis.

Nuo Klevuko, galima sakyti, ir prasidėjo mūsų senjorų pensionatas. Bedančiame snukelyje atnešęs „pirmąją plytą padėjo“ būtent jis. Stebėję tą nuostabią transformaciją, kai senas, vilties nebeturintis, iškankintas, ir bijantis žingsnį žengti šuo pamažu virto į patenkintą, mylimą ir mylintį senuką, mes užsikrėtėm šiuo virusu. Kai jisai krūpčiojo, krūpčiojom ir mes, kai pradėjo kelti savo iki žemės nunarintą galvą, kaklą kartu tiesėme ir mes. Kartu vaikščiojom pirma pavasario žole, kartu nieko nematančiomis akimis ir negirdinčiomis ausimis tyrinėjome naują aplinkinį pasaulį. Visi, kas jį nešiojo į lauką pasimėgauti saulute ir grynu oru, žino tą „firminį“ Klevuko išmoktą judesį pas mus – kaip jisai, pajutęs rankas sau ant pilvo ir krūtinės, pats šokteldavo į viršų it arkliukas, taip bandydamas padėt mums jį pakelti... Klevukas tapo tarsi mūsų simboliu. Beviltiškos, bet laimėtos kovos, atsipirksių pastangų, kuriomis niekas netikėjo, ištaisytos skriaudos, atstatyto gyvenimo... Ir išmokė mus daug, ir labai daug mums davė.

Deja, labai to bijom, bet atrodo, kad artėja laikas atsisveikinti.

Nebesugebant jam atsistoti ant kojų, labai tikėjomės, kad tai sąnarių uždegimas ar kažkokia kita senatvinė liga, kurios simptomus galima malšinti ir gyventi toliau. Skubėjom darytis tyrimus ir... širdį tarsi kas į kumštį suspaudė, gavus rezultatus. Jie nerodė jokio uždegiminio proceso, jokio nukrypimo nuo normos, iš esmės buvo tikrai neblogi kaip tokio amžiaus šuniui. Veterinarės nuomone, jo organizmas tiesiog pradėjo po truputį „išsijunginėti“. Buvo sustatytos visos lašelinės, suleisti visi stiprinamieji, sušerti visi vitaminai, tačiau gali būti, kad tai pabaigos pradžia.

Į prieglaudėlę Klevukas atkeliavo 19 03 2011. Su mumis jis laimingai pragyveno pusantrų metų. Skaičiuojam kiekvieną dieną, kol dar esam kartu.



PAPILDYTA 04 10 2012. Klevuko nebėra. Jis išėjo šiąnakt. Taip džiaugiuosi, kad dar spėjau vėlyvose išvakarėse paglostyti ir pabučiuoti jam kaktą. Net savo mirtyje jis buvo orus – vakar dieną sužinojome galutinę diagnozę (neoperuotinas auglys krūtinės ląstos viršutinėje pusėje), ir tos pačios dienos vakare jisai išėjo. Turbūt, suprato, kad atėjo laikas, nenorėjo apsunkinti mūsų – kol būtume ieškoję savy stiprybės ir drąsos jam padėti išeit.

Vargu, ar kas, to nepatyręs, supras tą skausmą, kai vienas po kito išeina tavo draugai. Kai gyvūną globoji ir ruoši ne naujam gyvenimui, o mirčiai. Mąstai ne apie naujus šeimininkus, namus, o kada pasibels ta lemtinga amžino išsiskyrimo minutė. Tai lyg eiti tiltu, kuris, žinai, neveda niekur, jis nutrūks upės vidury.

Štai tokios mintys puola, šluostantis ašaras.

Žinote, kaip jas vejame šalin? Kai galvojame, ką reiškia visą gyvenimą muštam ir engtam šuniui pagaliau pajausti žmogaus šilumą ir meilę. Nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais pamatyt, kad žmogus gali būti kitoks – jis gali glausti ir padėti. Kad jie rūpi kažkam, jie tikrai rūpi. Kad bent paskutiniais metais, į pakutinę kelionę jie neina vieni, jie neina apleisti ir niekam nereikalingi. Mes einam drauge. Iki galo.

Klevuk, pasveikink nuo mūsų Jurbarkiuką, Džefą, Miksą ir Šansą. Pasakyk jiems, kad niekada jų nepamiršim, kad labai laukiam, kol vėl pasimatysim. Tu dabar girdi ir matai, tavo kailelis žvilga saulėje, tu lakstai ir skardžiai loji. Tik jūs mūsų nepamirškit, kol vėl susitiksim. Saugokit mūsų prieglaudėlę, būkit mūsų keturkojai angelai sargai."
www.facebook.com/photo.php?fbid=380903515262847...

Nu tai jau tikrai kad ofiget, jomajo
Ką jūs čia kišat tuos savo nupenėtus, gryno oro nemačiusius, motulę Maximą dievinančius?
Kai ateis mano vargani aštuoni nususėliai, kaip duos į skūrą tiems jūsų lepūnėliams, maža nepasirodys. Liekni, judrūs, mokantys už save pakovoti. Xana bus jūsiškiams
Pasiimsim tiek portfelių, kiek mums reikės. Ir brendį jamsim, nėr čia ko. Ir juodos alyvuogės tiks (brendis ir alyvuogės šeimininkei). Dar pelėsinio nepamirštam.
Va taip va valdžią reikia imti

www.mamosreceptai.lt/receptai/skaniausias-varskes-pyragas.html
Paskutinį kartą kepiau šitą. Tikrai laaaabai vkusnoje privkusnoje.
Tik aš nekepiau ten jo per kelis kartus. Sudėjau pirmą sluoksnį, varškę, subarsčiau tais trupiniais ir į orkaitę.

Nu vat kalbėjomės, kad Mariska protinga panelė. Ir ką, pateisino mūsų lūkesčius
Oi kaip patinka konkretūs žmonės

Jei nario mokestį visiems mokėsi, ko gi ne? Ir su sąlyga, kad, laikui bėgant, įsigyji tokį, kuriam klubui priklausai.

A vot ir turiu. Ir trispalves dvi turiu

Kaip jūs reaguojate į tai, kad DP ir lenkai labai norėtų švietimo ministro portfelio?
Nu jau vamzdec.

Kažkada kalbėjomės apie tai, kad seksualumas pasireiškia žvilgsnyje, judesiuose. Gali būti patys uždariausi rūbai su ilgiausiu sijonu. O moteris tiesiog traukte traukti akį :)

Nieko čia baisaus, jei ką
Žmonės, būna, triusikus pameta....

Nepergyvenk, kursim baltų klubą
Manęs irgi nepriima. Mol, ryžo ir pūkuoto neturiu

Niu tai pavydžiu jums ramių katinų. Turbūt taip yra todėl, kad jie gyvena po vieną.
Nu, maniškiai labai neramūs. Ką ten labai - žvėriškai neramūs. Eina lubom.

Tu ne darbus darbo metu dirbk, o sek normaliai temą.
Beliašų jai reikia, beliašų.
Ir aš laukiu, nes net nežinau kas tas yra
Niekad, matyt, nevalgius dar.

O aš džinsų neturiu iš viso
Suknelės, sijonukai. Juk tai taip moteriška.

O aš dar turiu pasidėjus kelis mamos kombinukus. Saugau ir tausoju. Nors visai neturiu kur jų apsirengti.
Bet, kaip Aradija sako, tie mezginukai taip moteriška ir taip seksualu....

Ojej, reikia daug išgert, kad paragaut tokio patiekalo. Ir tai - gali būti, kad pašildyčiau tik

Ne, nu jus reikia gyvūnų apsaugai perduot
Kas gi taip nušeria savo augintinius? Pačios sėdi dietų temoje ir kankinasi dėl kelių gramų antsvorio. O kad katinas sveria dvigubai daugiau nei reikia, čia jau ką, viskas gerai?
Reiks pasvert man savo kurį nors valkatūną. Žiūrėsim.

Pasirodo, jau buvau rodžiusi. Nes užbaigiau ją birželio pradžioje.
Po tokiu mezginiu būtina rengtis ką nors.
Sau esu nusimezgus geltoną. Tai siuvėja man pasiuvo atlasinį pamušaliuką, bet jis man nepatinka. Todėl skuduryne nusipirkau atlasinius naktinukus. Klas

Manau, kad padariau tokios pat arba panašios spalvos suknelę. Šios, lyg tai dar nerodžiau

O tau neatrodo, kad dėl didesnio pilvuko kitu adresu pageidavimus reiktų siųsti?

O tu kokias žinutes šifruosi?
Tas, kurios ištrintos?

Žiūrinėjau dabar nuotraukas. Ir net širdį suspaudė. Tiek Mamusios nuotraukų. Tokia ypatinga katė buvo......Viena tokia šilta nuotraukytė: