Jeigu ka – geriau jau kviest alaus
Dėl visko kalta kava
Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo koridoriuje ir stebėjo
gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko aktyviai, bet jai
nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie Gražinos
priėjo pats Direktorius – dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs
administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių abejonių.
Jis maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to, žodis prie
žodžio, pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net sustingo iš
netikėtumo, lyg žaibo trenkta!
„Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis
tiesiog nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš ne
tokia... O kokia ?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą! O
jeigu jis supyks ir neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš darbo
atleis? Kur aš tada rasiu kitą tokį darbą, kur pats direktorius siūlo su juo
kavos atsigerti? O jeigu sutiksiu, kas tada? Pagalvos – sutinka su viskuo...
O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia – neparodyti tiesiai šviesiai. Visos
padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką pasakys bendradarbiai, o ypač –
bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių dalykų prišnekės... Jokioj pirty po to
nenusiplausi, joks Head&Shoulders nepadės. Etiketę priklijuos – bjauriau už
bet kokias pleiskanas... Na, sakykim, eisiu! O kas mokės už kavą? Jeigu jis,
tai jau reikš, kad aš jam lieku skolinga, kažkuo įsipareigojau. Jeigu aš –
tada geriau iš viso neiti, nes pinigų užteks tik arbatai. O po kavos, kažin,
jis mane palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki kieno namų? O kas, jeigu
iki buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar atsakyti? Kaip visiems –
eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne, ne... Direktorius, vis
dėlto... Reikėtų kažkaip mandagiau, literatūriškai. Na, ką jūs, aš ne tokia,
nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia švelniau... Bet būtinai
reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų oficialūs. Atleiskite, bet man
reikia eiti namo, mano Marius nemaitintas. Tegu paskui laužo sau galvą, kas
tas Marius – katinas ar vyras.
Visos šitos mintys šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per sekundės
dalelytę, kaip kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai formulavo atsakymą,
kai akys viliūkiškai sublizgo, o lūpos intriguojančiu pusbalsiu pasakė:
- Aš sutinku. Važiuokim pas mane. Turiu „Jacobs“, muzikos pasiklausysim.
„Na, nieko sau!!!“ - darbinių problemų pritvinkusios smegenys karštligiškai
analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą savaitę reikia galvoti,
iš kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai kontorai atlyginimus už
birželio mėnesį, o dar „Mersas“ kažko barškėti pradėjo, o uošvė – kaip
drakonas iš kiniečių pasakos, gyventi ramiai neleidžia, vis matai jai pinigų
trūksta, o vasarnamio statyba visai sustojo, darbininkai užgėrė... O juk vos
tiktai prieš porą minučių jis nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau
pakviesti jauną darbuotoją kavos, kad pranešti nemalonią žinią, jog jai
reikės ieškotis kito darbo, nes bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt
netgi padės jai, nes turi pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?..
Pasakyti, kad negaluoju? Pagalvos, kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O
jeigu sužinos žmona... Gal kol kas dar nereikia atleidinėti Gražinos iš
darbo... Jauna, perspektyvi... Na ir situacija!.. Po perkūnais, teisingai
sako, kad kavą gerti nesveika!