Labas rytas.
Per savo jau nebetrumpus darbo metus išmokau išklausyti kolegą/kolegę ir tuo pačiu nieko negirdėti. Ateina žmogus, įsitaiso priešais, ir kloja savo ir kitų problemas. Po pirmo ar po antro sakinio "išjungiu klausą". Ramiai dirbu savo darbą, kartkartėm pažvelgiu į "pašnekovą" , pritariamai palinskiu galva... Pasišneka žmogus "iš dūšios" ir išeina. Jam pagerėja. Nes jis buvo "išklausytas" .

O man nuo to nei kiek ne blogiau, nes aš nieko negirdėjau.
Viena vienintelė mano kolegė, prieš 18 metų, suprato kad aš jos tikrai nesiklausau , kai ji kiekvieną rytą atėjusi pasakoja apie savo latrą Jonelį. Sako, aš žinau kad tu manęs nesiklausai, bet aš pasišneku garsiai čia atėjusi ir man palengvėja.
Neverta stengtis žmones keisti pagal save,auklėti... Nes nuo to tik nukenčiame mes patys. Geriau mintyse jam palinkėti laimės ir sveikatos ir tyliai išklausyti.
Kartais kai "klausausi" ką man buria bosas, pagalvoju "kaip gerai kad jis negirdi ką aš šiuo metu galvoju" .

Bet paklausau, patyliu, išgirstu paskutinį sakinį kai jis patenkintas atsidūsta tarsi po sunkaus darbo, ir klausiu ką mes šiuo metu veikiame, ką turime padaryti anksčiau ką vėliau.... Ir einame ramiai kas sau dirbti.
Išmokau nepastebėti bosienės. Net nematau kaip ji apsirengusi, nematau jos veido išraiškos, negirdžiu balso intonacijos. Bendrauju dalykiškai. Ji paklausia- aš atsakau, aš paklausiu- ji atsako. Visiška taika ir ramybė.
Kuo mažiau riksmų ir durų trankymo, tuo geriau mums visiems.
Stengiuosi keistis pati. O tada ir aplinka tampa jaukesne.
Ramios dienos visiems.