Sveikinu
Bylą su nauju šeimos nariu, ir dar tokiu kilmingu.
Ta proga papasakosiu vieną mane gerokai nustebinusi įvykį.
Vienoje įmonėje, su kuria mes dirbame, šiais metais mirė abu vienos darbuotojos tėvai, su pusės metų pertrauka. Buvo jau gerai pagyvenę žmonės, gyveno atskirai nuo dukros bute, ir turėjo kažkokį mažiuką šunelį, jau gal 10 metų amžiaus. Žinoma, darbuotojai pergyvenimas, tėvai, nors ir seni, bet vistiek tėvai. Darbuotoja namie laiko kažkokį gauruotą katiną. Tai to visišku našlaičiu likusio šunelio ji iš tėvų buto nepaėmė. Iš pradžių vežė veterinarui, kad užmigdytų. Tas atsisakė, šunelis gražus, sveikas. Tada nuvežė ir atidavė į gyvūnų prieglaudą.
Na nežinau, aš irgi turiu katiną, esu tikrai neromantiškas ir greitai nesigraudinantis dėl svetimų nelaimių žmogus, bet šunį, mat jį velniai, būčiau pasiėmęs, jei man taip būtų atsitikę. O čia keturiasdešimt kelių metų moteris, gyvena pasiturinčiai, ir taip pasielgti su šuniuku - na, nežinau.
Tai visa laimė, tos moters draugė, kai sužinojo apie tokį dalyką, nuvažiavo į prieglaudą ir parsivežė tą nabagą. Pati turi ir kitą šunį, ir katę, tai suprato to padarėlio nelaimę.
Elvusia, neskaityk, tu verksi...