o aš jau buvau pagalvojusi, kad tie pirmieji (be numerių) yra vairuotojai, o kiti pakeleiviai

ai, vairuotojai, tada gerai

aš tik pasitikslinsiu, kodėl prie ekipažų pirmų nic'ų nėra numerio, o pradedama numeruoti tik nuo antro? Ar tai kažką reiškia?

Atsakymą gausit, pastebėjau, kad toks užrašas dažniausiai atsiranda tada, kai būna paskutinis postas tame puslapyje, tada tieiog atsiverti prieš paskutinį puslapį ir viską randi

mane pridėkite prie Vilniaus

žinau du būdus, kaip galima panaudot nuodėgulius:
1. žuvienės paskaninimui
2. vaikščiojimui per žarijas.
Jaučiu po meet'o sužinosiu trečią būdą

gal dar pareis, dabar morčiaus metas, tai išsidūks ir partipens lyg niekur nieko (mano taip viena katė buvo sumąsčius išeit į pasaulį laimės paieškot)

priskaičiuoti atlyginimai ir su jais susiję mokesčiai matomi DU žiniaraščiuose, o kam juos dar kažkur kelti?

tai klauskit, kas konkrečiai neaišku

Vat, turėčiau nuosavą namą su ūkiniu pastatu, tai ne tik vištaites, bet ir triušius auginčiau, kažkaip ekologija patraukė paskutiniu metu.

Jei gyvates ir varles sutvarko, tai ko pelės negali? Nors, dabar paieškojau, tai pelių lyg ir neėda

pelėmis, matyt

aš pasirašau vieną pažymą, kurioje nurodau, kokiais mėnesiais, kokią sumą perkeliu iš ateinančių laikotarpių į jau patirtas sąnaudas

pačias atsargas pajamuojat be PVM, atskirai PVM, o skolą rašot pilną sumą su PVM, juk jiems turėsit sumokėt visą sumą.

ir dar vienas jaunas žmogus iškeliavo...
whatson.delfi.lt/news/people/sustojo-humoro-klu...

saugojimo terminus galit pasitikrinti www.archyvai.lt/stotisFiles/uploadedAttachment...

apie priėmimą atleidimą - 5 m., apie įmokas - 10 m.

Nereikia, nebent pati norite, užtenka juos gražiai susegti ir išsaugoti 5 m.

Man laikas tinka

Šv. Jonų (Šv. Jono g., 8) bažnyčios rūsiai: „Prieš keletą šimtų metų Vilniuje mirė turtingas miestietis. Giminės, norėdami surengti iškilmingas laidotuves, pašarvojo velionį puošniausioje tuomet Šv. Jono bažnyčioje. Numirėlis, aprengtas puikiomis įkapėmis, su brangiais žiedais ant pirštų, gulėjo karste. Tarp gedėtojų buvo pora apsukrių plėšikų, šie nusitaikė į brangenybes ant numirėlio rankų.

Nakčiai bažnyčia buvo sandariai uždaryta, o prie karsto liko budėti berniukas, kuris visada saugodavo bažnyčią. Plėšikai, pasišaukę berniuką, grasinimais įkalbėjo numauti žiedus ir iškišti jiems pro langą. Kai tik berniukas palietė lavono ranką, šis pašoko karste, išplėtė akis ir, čiupęs vaiką už rankos, suriko: „Prakeiktieji broliai, gelbėkite mane!“

Kilo baisus triukšmas: trūkinėjo akmeniniai antkapiai, atsivėrė požemių dangčiai, lūžo karstų antvožai ir šimtai vaiduoklių pripildė bažnyčią. Berniukas, ištraukęs pirštus iš numirėlio saujos, iš baimės užbėgo laiptais ant "viškų" ir užtrenkė duris. Skeletai vaiką vijosi, tačiau durų išlaužti nepajėgė. Tada „prakeiktieji broliai“, barškėdami kaulais ir šlamėdami įkapėmis, pradėjo vilkti sprogusių sarkofagų nuolaužas, suirusių karstų lentas ir krauti į krūvą po „viškomis“. Greitai šie „laipta“ pasiekė „viškas“. Berniukas užlipo ant vargonų. Kaulėto skeletų rankos jau būtų jį stvėrę, kai staiga visa numirėlių krūva kartu su "laiptais" nugarmėjo žemyn.

Tačiau persekiotojai nerimo, vėl ėmė tempti viską po vargonais, norėdami kaip nors sučiupti berniuką. Tai truko visą naktį, kol užgiedojo gaidys. Rytą atrakinus duris ant vargonų buvo rastas leisgyvis berniukas, o bažnyčia – pilna kaulų, karsto lentų ir bjaurios smarvės. Visi karstai ir sarkofagai požemiuose buvo suirę, skeletai išmėtyti ir subyrėję... Tuose karstuose kadaise buvę palaidoti turtuoliai, magnatai, senatoriai, garbingi riteriai ir net kunigai. Tik keletas karstų buvo išlikę sveiki, neliesti: juose amžinu miegu ramiai miegojo tėvai jėzuitai...“

Vilniaus Bastėja arba tiesiog Barbakanas (Bokšto g., 20/18) – gynybinis įtvirtintas žemių ir mūro statinys tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės – buvo pastatytas XVII amžiaus pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne. Bastėja skirta miesto gynybai. Pagrindinė jos dalis – pasaginės formos tunelis. Dėl jo vėliau atsirado daugybė legendų, susijusių su šiais požemiais.

Pasak vaiduoklių ekskursijas po Vilniaus senamiestį organizuojančios agentūros „Vaiduokliai“ gidės Editos, viena iš legendų pasakoja, kad kalno požemiuose gyveno slibinas, kuris užmušdavo prisiartinusį žmogų vien savo baisiu žvilgsniu. Tačiau kartą vienas jaunuolis įėjo į požemį nešinas dideliu veidrodžiu. Slibinas puolė jaunuolį, bet šis pasislėpė už veidrodžio. Siaubūnas, išvydęs savo atvaizdą veidrodyje, griuvo negyvas.

ŠV. ONOS BAŽNYČIA

Pasakojama, kad kadaise Vilniuje gyvenęs mūrininkas Vaitiekus, pas kurį statybos paslapčių mokęsis jaunas pameistrys, vardu Jonas. Šis įsimylėjęs Vaitiekaus dukterį, gražuolę Oną. Bet senasis meistras nenorėjęs jos atiduoti neturtingam pameistriui ir išvaręs jį iš savo namų. Ilgai klajojęs Jonas po svetimas šalis, išmokęs mūrininko amato, o kai grįžęs į Vilnių, radęs senąjį Vaitiekų jau mirusį. Vilnios pakrantėje stovėjusi senojo meistro pradėtos statyti bažnyčios sienų dalis. Vedęs našlaitę Oną, jos meilės įkvėptas, Jonas išmūrijęs uošvio pradėtą bažnyčią ir savo mylimos žmonos garbei pavadinęs ją Onos vardu.

Laikas užmiršo kūrėjo vardą, bet jo sumūrytas iš molio plytų gotikinis stebuklas štai jau penktas šimtmetis puošia Vilnios pakrantę.

jei parsiduos, tai banano žievių duok užgraužt, tada sūris ir pienas bananais kvepės (išbandyta)

kai grįši, pasakyk savo vyrui tai, pažiūrėsi, ką atsakys

Skaičiau ryte šitą straipsnį, na, kaip sakoma, kiekvienam savo

Ačiū, Elste, Byla už padrąsinimą!

Išlįs išlįs, kur ji dėsis, ana, Afrikoj vaikai badauja, o aš čia užsiėmiau visokiom depresijom, kita vertus, labai atostogų norėjau, tai va, gavau

o man gražu, kai taip gausiai žydi, na ir kas kad sugulę

Ir aš taip galvojau, bet va, ėmė ir atleido, ir algos už tris mėnesius nesumokėjo... Visada sakiau, kad reikia kovot, bet ką prikovosi, kas, kad ta alga ant popieriaus priskaičiuota, o pinigų įmonėj nėra, nieko neprisikovosi, tik dar labiau nervų sugadinsi. bandau save įtikinti, kad rasiu darbą, bet.... nesėkmingai, tai prisigalvoju visokių nesąmonių, kad prasiblaškyt, taxe pasėdžiu, kad visai neatsilikt nuo darbinių įgūdžių. Ai, gal praeis gi kada nors tas juodas debesis

Na, tas moto labai teisingas, bet kartais būna, kad nepadeda niekas. Aš Ritacką pilnai suprantu, pati iš tos būsenos bandau išsikapstyt, o tai pora mėnesių tokioj depresūchoj sėdėjau...

nifiga - nebandei turbūt, tai nežinai [/quote]

bandžiau, bet pas mane palatoj sienos minkštais apmušalais