Šeima, vaikai

prasideda cepelino spjovimu svetimai tetai į veidą, o baigiasi suoliukų laužymu ir langų daužymu
diskusija apie vaikų auklėjimą

taip, tada ir belieka kompiuterį padėt ant malkinės stogo, ir kai sukraus malkas gražiai pakopom, užsilips ir pasiims jį, ir galės žaisti

Pas mus kitaip - reikia iš malkinės į katilinę sunešt... Bet kai užknisa, tai tėvas kompiuterio laidą išsiveža savo darbinėj kuprinėj

Tikrai nė viena iš mūsų nedrįstų prieštarauti - tą grūdimą pavadinčiau smurtu, o kas gi jį pateisintų? Mes tik pakreipėme diskusiją kiek platesne prasme.
Niapyyyk

iLONAd, SUPRANTU KAD PER PRIEVARTĄ NEGALIMA NIEKO DARYTI, BET JEI JAU ATVEDI VAIKĄ Į DARŽELĮ, KAŽKIEK AUKLĖTOJAI PRIVALAI LEISTI, O JEI PRADĖSI DARŽELY ĮRODINĖTI SAVO TIESAS, GALI TEKTI IR DARŽELĮ PAKEISTI, TIESIOG AŠ MANAU KAD REIKIA LAVIRUOTI SITUACIJOJE.
p.s. kai parašiau tik tada pastebėjau kad didžiosios raidės tingiu perrašyt mažosiom, tai reikia suprasti kad nerėkiu

Tiesiog pamotės žodžiai. Daug čia žiežulų skardžiabalsių susirinkusių.

visos jos tokios, tik ne visos gal drįsta prisipažinti

teisingai, nes paskui nespėsi keisti darželių, vėliau mokyklų, o vaikas taip ir neišmoks gyventi kolektyve, paklusti kito nuomonei ir tvarkai, o galiausiai ir pačią mamą vaikas iš namų išgrūs...

Iš tikrųjų dažnai būna toks dėsningumas: kaip auklėjo tėvai, taip vaikai auklėja savo vaikus, o anie taip auklės savuosius. Atsiranda aišku naujovių, bet radikaliai auklėjimo stilius nepasikeičia.

Mano mama sakydavo: kaip radome, taip ir paliksime:). Žiauriai nervuodavo tas pasakymas, nes dabar 20 amžius, lia lia ir dar kartą lia lia:). O 21 amžiuje supratau, kad mama 100 procentu teisi, keičiasi technika, atsiranda visokių naujovių, bet žmonės iš principo visiškai nesikeičia:).

taip. Tai karta iš kartos einanti patirtis. O kadagi tėvai atsinešą tą patirtį iš dviejų šeimų, tai ir būna truputį pakitimų, nes susiduria dvi patirtys

Visi kivirčai šeimoj dėl vaikų auklėjimo. Skirtingi žmonės iš skirtingų šeimų skirtingai supranta kaip auklėti vaikus.

taip taip, būtent.

pritariu 100 proc.

ne visos mokytojos vertos mokytojos vardo, ne visos darželio auklėtojos vertos auklėtojos vardo ir aš visiškai nesutikčiau su cepelino kišimu per prievartą ir su suoliukų laužymu tai neturi nieko bendro . Pati per prievartą taip pat nieko nevalgau

Vaikams niekada nekišau jokio maisto:
nenori nevalgyk - man daugiau liks... (niekada nelikdavo)
Turto laužyti neleidau ne tik savo, bet ir svetimo. Jei pamestą daiktą randi- pedėk, kad pametėjas rastų...


Pati kelis kartus keičiau ne tik vaikų darželio auklėtojas, bet ir pradinių klasių mokytojas... ir dabar vaikus skatinu rinktis su kuo dirbti ar bedrauti ( mokytojus jie dabar gali rinktis)...
Nesakau, kad jie balti ir pūkuoti... bet kai prisidirba - turi drąsos atsiprašyti už skriaudą, komensuoti padarytą žalą.

Taip taip - tikri šaunuoliai tie tavo berniokai

o aš tai išauklėjau vieną giminaičių vaiką. Jam dar nėra 4 metukų, o toks išlepintas - viskas galima. Ir jeigu ko neduodi ar neleidi, spjaudosi. O tėvai tik, oi negražu, oi taip nedaryk - o jam dzin. Tai vieną kartą ir man spjovė (aišku aukštai nepasiekė, kažkur ant kelnių), tai pasilenkiau ir tokį atsikrenkštus tokį riebų skreplį jam į veidą tėškiau,net akys užsilipdė. Nu galvojau rėks darba, lėks tetiukui skųstis. Ale ne, žiūriu, nutilo, nusišluostė. Sakau, ar skanu buvo, patiko, dar nori? tai tik nuleisdo akis, papurtė galvytę ir sėdėjo kaip pašventintas visą balių. O tėvai nesuprato, kas vaikui pasidarė, kad toks geras, ramus, nesiožiuoja, nesispjaudo!!! ir po šiai dienai, jau keli mėnesiai kai pamiršo tą savo spaudymąsi. Per kalėdas dar tėvai atsistebėt negali, kad praėjo vaikui, geras pasidarė.
sakau, atvežkit jį man bent savaitei, nepažinsit žmogų parsivešit O vaikis mane pamatęs iš kart spakainas, ramus atsisėda akis nuleidęs ir vsio. Galim ramiai baliavot, bendraut, nereikia jo kaprizų klausytis ir nervintis

Niekad neteko keisti nė vieno pedagogo, ar auklėtojos Neužsirovėm gal... Man kažkaip atrodė visi normalūs.

Dabar iš dabartinio darželio prisiminimas atėjo. Naujai surinktą grupę perkėlė iš vieno darželio į kitą. Visi rugsėjo 1-ą susirinko pirmą kartą. Auklėtojos taip pat tame darželyje buvo naujokės. Žodžiu, buvo šioks toks chaosas. Stengėmės kažkaip didelio šurmulio nekelti, o buvo viena šeimyna (mama, tėtis ir dar močiutė), kurie visiems bandė reguliuoti gyvenimą. Jų atžala klykė, aišku. Apšaukė tas vargšes auklėtojas ir visai sistemai kliuvo ir dar tėvams.

Man įstrigo, kad pildydama anketoje "lūkesčius ir pageidavimus" garsiai komentuodama ta mama įrašė "saugoti mano vaiką nuo apkandžiojimo". Dar taip nusistebėjau... Aišku, šventėje jie nedalyvavo, pasidraskė, ir su tuo savo verksniuku (kuo aš visai nesistebėjau)išėjo namo.
Tokiems įtikti be šansų, pamaniau.
Dabar anądien mažosios ranką apžiūriu - panašu į apkandžiojimą. Sakau "Kas čia buvo?" Sako "Rokas kandžiojasi..." (O čia kaip tik tas mano aukščiau aprašytas verksniukas). Nu jo, pamaniau... Gal čia ironiška, o gal ir ne...

būna visko, bet ir aš bijojau kad maniškė nesikandžiotų daržely. ir Tiningai nepavydžiu kad daržely tokie tėvai yra, negaliu pakęsti tokių. o šiaip tai kad biški pešasi kartais, tai nieko tokio, tegul pratinasi prie gyvenimo