Elste rašė:
o aš tai išauklėjau vieną giminaičių vaiką. Jam dar nėra 4 metukų, o toks išlepintas - viskas galima. Ir jeigu ko neduodi ar neleidi, spjaudosi. O tėvai tik, oi negražu, oi taip nedaryk - o jam dzin. Tai vieną kartą ir man spjovė (aišku aukštai nepasiekė, kažkur ant kelnių), tai pasilenkiau ir tokį atsikrenkštus tokį riebų skreplį jam į veidą tėškiau,net akys užsilipdė. Nu galvojau rėks darba, lėks tetiukui skųstis. Ale ne, žiūriu, nutilo, nusišluostė. Sakau, ar skanu buvo, patiko, dar nori? tai tik nuleisdo akis, papurtė galvytę ir sėdėjo kaip pašventintas visą balių. O tėvai nesuprato, kas vaikui pasidarė, kad toks geras, ramus, nesiožiuoja, nesispjaudo!!! ir po šiai dienai, jau keli mėnesiai kai pamiršo tą savo spaudymąsi. Per kalėdas dar tėvai atsistebėt negali, kad praėjo vaikui, geras pasidarė.
sakau, atvežkit jį man bent savaitei, nepažinsit žmogų parsivešit
O vaikis mane pamatęs iš kart spakainas, ramus atsisėda akis nuleidęs ir vsio. Galim ramiai baliavot, bendraut, nereikia jo kaprizų klausytis ir nervintis
Būtent....
Vaikas vienas rėkia parduotuvėje... mama nupirk... mama kiša - nerėk , nupirksiu tau ir šitą ir šitą...
priėjo tokia bobutė ... ir prie to vaiko pati rėkti pradėjo... AAAAAAA... vaikas užsičiaupė.... :)
nežinau ar taip ilgam.... bet tokiam auklėjimui pritariu.
Nes man jei drausdavo kažką - tai aš specialiai darydavau....
bet jei duodi suprasti kaip tai iš šalies atrodo - vat tada žmogų labiau paveikia nei kokie barimai :)