Rainis rašė:
Taip kad, miela Elvusia, įtariu, kad ir Jūs jaučiatės savo artimųjų įskaudinta, neįvertinta, nors pati to net sau prisipažinti nenorite, jei taip jiems kalbate...
Na, visi mes linkę savo artimuosius "pagražinti". Bet geresnių vaikų tikrai nenorėčiau.
Man didžiausia kančia eiti į kapines, ravėti ir laistyti tuos rūtų darželius. Deja, privalau tai daryti. Turiu tėčio ir brolienės kapus. Esu įsipareigojus juos prižiūrėti. Ir tai darau tik todėl, kad taip reikia. Ir, jei būtų mano valia, užsėčiau žolyte. Geriau kasdien žvakutę sudeginčiau namuose, galvodama apie sau artimus, bet išėjusius. Ką, beje, ir darau.
Esu praradus keletą man labai artimų ir mylimų žmonių. Prisimenu juos labai labai dažnai. Bet į kapines pas juos neinu. Netgi savo geriausios draugės kapo nelankau. Nors ir dabar va, rašydama čia, vos tik ją prisiminus, mano akys sudrėko, o širdis ... eh.... labai skauda....
Gal aš po kurio laiko galvosiu kitaip. Bet dabar mano mintys tokios.
Nenoriu, kad mano marškinių poilsio vietą lankytų iš reikalo.
Kas norės prisiminti ir kieno širdelėse gyvensiu, prisimins ir taip :)
Tai tiek. Labai skaudi amžinybės tema.
Beje, turiu irgi pavyzdį, bet kitokį. Susirgo mano pusbrolis. Mylimas visos giminės. Tokio žmogaus tiesiog neįmanoma nemylėti. Bet jis uždraudė jį lankyti ligoninėje. Ir kai laidotuvėse pamačiau ligos subjaurotą jo kūną, supratau, kodėl jis tai darė.
Geriau būčiau nemačiusi.
Net nežinau, gal po jo išėjimo taip sumasčiau. Buvo nepakeliama..........
Ką pastebėjau - kuo mažiau mylėjo gyvą, tuo didesnis rūtų darželis išėjusiams.
Turi būti atvirkščiai.