2
2013-09-21 15:54
Byla
2013-09-21 16-01
Laba diena. Kažkada, kai buvau jaunesnė, ir aš dirbau nuo 7 val ryto. Vaiką į darželį prašydavau išvesti kaimynų. Gerai, kad gyvenau bendrabutyje. O dabar kai pagalvoju, ta plaukai pasišiaušia. Mažiukę mergaitę, 1,5 metukų, palikti vieną, su svetimais žmonėmis ir eiti į darbą nuo išnaktų.... Už jokius pinigus! Aukotis dėl darbo galima tik tuo atveju, jei tai tavo paties verslas. Tada gali neskaičiuoti valandų.
Dabar man labai gaila vaikų, kurie pradedant nuo lopšelio grupės iki kokios 5 klasės nuolat lieka "prailgintoje grupėje". Kai išgirstu, taip širdį suspaudžia. Lekia mamos į darbą. Atrodo, kad nėra kito pasirinkimo. O iš tikrųjų, pasirinkimas yra, tik mes jo kažkuriuo laikmečiu nematome, nesuvokiame esant.
P.s. Dabar jau suaugusi dukra prisimena kaip ją kaimynai vesdavo į darželį, ir kaip kaimynė pešdavo šukuodama jos ilgus plaukus, o jos vyras visada šukuodavo labai švelniai. Jo jau nebėra tarp mūsų. Bet vaiko atmintyje išlikęs toks šviesus žmogaus prisiminimas.