GURU puslapiukas

Kelias į laimingą rytojų - painus ir sunkus . Toks vienas iš žiauriausių gyvenimo įstatymų - nuolatinė įtampa, kažko aukojimas, savęs prievarta ir įkalbinėjimas. Svarbiausia nuteikti save darbui - ar jūs tingite, abejojate, ar tai jums nemalonu - Tai pavyksta žinoma, bet ne kiekvienam.
Susidurdami su sunkumais, pirmiausiai išsiaiškinkime - ar tas egzistuojantis barjeras tikrai egzistuoja, o gal tik tai vidinis Jūsų kompleksas, pasitikėjimo savo jėgomis nebuvimas, nuovargis ir taip toliau. Juk daugeliu atvejų dėl blogai susiklosčiusių aplinkybių kalti esame mes patys ir su malonumu tuos kaltinimus prisiuvame kitiems ...... Nors finišo linija būna ranka pasiekiama.

Raudonų medžių kaip sargų
Apstotas nerandu sau vietos.
Kiekvieną rudenį sergu
Nostalgija ne šios planetos.

Tu nusiminęs nueini,
Tu liūdną savo žingsnį lėtini,
Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda rūbą violetinį.



Gražus tas metų laikas ruduo,
bet kažkodėl aš jo nemyliu.

Gražūs žodžiai.

galėčiau skaityti ir skaityti

Moters ašaros

Mažas berniukas klausia savo mamos:
"Kodėl Tu tokia nusiminus?"
"Todėl, kad man liūdna" atsako mama.
"Ir nesuprantu tavęs".
Motina apkabina ir sako:
"Niekada tu neliūdėk".
Tada mažas berniukas klausia tėčio:
"Tai kodėl mama tokia liūdna?"
"Visos mamos liūdnos be priežasties",
tik taip tėtis sugebėjo atsakyti į jo klausimą.
Kai berniukas užaugo, jis paklausė Dievo:
"Dieve, kodėl moterys visada nusiminusios?"
Ir Dievas atsako:
"Kai kūriau moterį, jinai turėjo būti ypatinga.
Aš sukūriau jai galingus pečius,
kad ji sugebėtų atlaikyti viso pasaulio negandas...
Tačiau pakankamai minkštus, kad ji
neužgautų tavęs kaip vaiko.
Aš padariau ją stipria, kad mylėtų gyvenimą,
bet tuo pačiu ir jautria, kad suprastų savo vaikus.
Aš suteikiau jai jėgas, kad jaustų gyvenimo džiaugsmą
net tada, kai ją visi palieka.
Suteikiau jai jėgų globoti savo šeimą,
nežiūrint į ligą ar nuovargį,
Aš suteikiau jai jautrią širdį,
kad mylėtų savo vaikus,
nežiūrint į nuoskaudas,
Net tada, kai jie ją gyliai ir neteisingai įžeidžia.
Aš suteikiau jai jėgų, kad jinai galėtų atleisti savo vaiko skriaudas
Ir būti jo pusėje be jokio pykčio.
Ir pagaliau, aš daviau ašaras,
kad galėtų pasiguosti.
Mano sūnau, jos grožis ne drabužiuose,
kuriuos ji vilki, ne gražiuose plaukuose,
o pačioje joje.
Moters grožis visada slepiasi už moters žvilgsnio.
Tai durys į jos širdį.
Tai durys, kur gyvena pati MEILĖ!
Todėl dažnai ir matome ašaras, kad suprastume,
kas darosi jos širdyje."

(Autorius nežinomas)

Gyvenimas toks trumpas...
Jis gali būt gražus,
bet taip žmonių sukurtas,
kad lieka tik pražūt

Darei tu vakar viena
ir skubant nemąstei,
darai kažką šiandieną -
vien tą ir tematai:(

O pamąstyk nors tyliai -
kodėl tu taip skubi?
Kad net su savo vyru
retai kada kalbi...

Nespėji nei paguosti
tu nuosavų vaikų,
o ką jau besvajoti
padėt vaikams kitų...

Tu pasidžiaugt nespėji
net brėkštančia diena
O skubant pyktį sėji,
bariesi su šeima...

ir laikas lėėėėtas šliaužžžžia
bebūnant tau darbe
ir sąžinė vis graužžžžžžžia
galvoji: "aš kalta".

Pasižadi sau būti
ideali žmona,
skirt dėmesio vaikučiams,
spindėti šiluma...

Ir lauki, lauki, lauki
tu darbo pabaigos.
Tada tu vėlgi lauki
savaitgalio tylos...

Atostogų vėl lauki.
Laukimas - nuolatos.
Tiktai paskui nustebsi,
sulaukus - pabaigos.

***
Ir nesupranta Dievas:
"Ko nori tas žmogus?
Tai laiką jam pagreitink,
tai - sustabdyk metus "

(autoriaus nežinau)

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Vytautas Mačernis

Pažadėk, kad to niekad nebuvo..
Kaip ir mūsų nebuvo tada,
Kai tylėjome vienas į kitą
Ir nedrįsom paklausti – už ką


Jis mums davė šią prarają džiaugsmo,
Šitą karštį, vedima, žaibus,
Kai laimingas giliai ligi skausmo
Ir visai nebijai, kad nebus


Jokio ryto, ir jokio rytojaus,
Jokio mes, mūsų, mudu, už mus...
Tiktai vakaras, pilnas malonės,
Surakinęs ilgam likimus


Pažadėk, kad to niekad nebuvo..

Gelsumėlė

Aga

Mačiau, kad ir Tu gauni Glesumėlės naujienas

Merginos, o kas yra ta Gelsumėlė

www.blogas.lt/glesumele/

Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

/Vytautas Mačernis/

Gaunu
Turiu jos knygą

Mergaitės, nuostabų puslapį nurodėte.
Tiek šilumos....

Skirta M.M.

Stoviu as kaip medelis
Manau kad esu berzelis,
Ant kurio liko keli lapeliai...

Negailestingas vejas nudraske
beveik visus lapus
Bet koks jis mielas,
koks jis sumanus...

Liko tik viltis,
Viltis,kuri suteikia jegu...
Liko Meile,
Meile,kuri liepsnoja kaip ugnis...

Bet visvien stoviu iskelusi aukstai
pakelta galva...
Man negaila,
O gal truputi gaila?!

Man negeda,kad leidau jam
taip pasielgti..
Man tik skaudu
Labai skaudu,
Kad vejas nurenge
Ne vien mane vienu metu...

Bet visvien mano meile gyva liks amzinai!
Galite nukirsti man kamiena,
Bet saknys liks zemeleje gyliai gyliai....

(ARA23 2007-09-27)

atsiprasau uz rasybos klaidas

Žmogus sušnabždėjo: “Dieve, kalbėk su manimi”
Ir pievų vieversys užgiedojo.
Bet žmogus negirdėjo…

Taigi žmogus šūktelėjo: “Dieve, kalbėk su manimi”
Ir griaustinis ir žaibas nusirito dangumi.
Bet žmogus nesiklausė…

Žmogus apsižvalgė aplink ir pasakė: “Dieve, pasirodyk”
Ir žvaigždė suspindo ryškiai.
Bet žmogus nematė…

Ir, žmogus šūktelėjo: “Dieve, parodyk man stebuklą”
Ir gimė gyvenimas.
Bet žmogus nepastebėjo…

Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties:
“Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia”
Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų.
Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo….

( Autorius nežinomas )

Nežudyk (Negimusio kūdikio skausmas)

O mama, mama, sulaikyki ranką,
Leisk dar pabūti po tava širdim.
Nejaugi žemei kraujo neužtenka?
Kodėl gyvybę nori man atimt?

Turiu aš sielą, duotą Sutvėrėjo,
O gležną kūną tu pati davei,
Ir nusikalsti aš dar nesuspėjau...
Oi mama, mama, kam mane žudai?

Leisk man išvysti nors trumpam pasaulį,
Pažvelgt į tavo veidą ir akis,
Leisk pamatyti, kaip atrodo saulė,
Išgirst, ką tavo lūpos man sakys...

Po krikšto būčiau aš kaip angelėlis.
Nuplauna krikštas nuodėmes tėvų.
Dabar neteks mažytei mano vėlei
Matyti Dievo nei Jo angelų...

Bet šito jausmo motina neklausė...
Nesudrebėjo pakelta ranka.
Ir vėl padarė nuodėmę baisiausią,
Pamiršus savo pareigas šventas.

Autorė Albina Blekaitienė

Gal jau ir buvo, bet pakartoti verta dar kartą.

Gal kiltų noras padiskutuoti šia tema-ar tikrai taip manot?

Amerikietis milijonierius ilsėjosi mažame Meksikos pakrantės miestelyje ant jūros kranto, kai mažu laiveliu priplaukė meksikietis žvejas. Laivelyje buvo sužvejoti keletas didžiulių tunų. Amerikietis pagyrė meksikietį, kad šis sugavo tokias puikias žuvis, ir klausia:
- Kiek laiko užtrunka jas pagauti?
- Visai neilgai, - atsako šis.
Tuomet amerikietis klausia, kodėl jis nežvejojo ilgiau ir nepagavo dar daugiau žuvies.
Meksikietis atsako, kad sugautos žuvies visai pakaks jo šeimos poreikiams patenkinti.
- O ką tuomet veiki likusį laiką?
- Ilgai miegu, šiek tiek pažvejoju, žaidžiu su vaikais, su žmona Marija ilsiuosi per siestą, kas vakarą vaikštau po kaimą, geriu vyną, groju gitara su savo draugais. Turiu daug užsiėmimų ir gyvenu pilnavertį gyvenimą.
Amerikietis nusijuokė:
- Aš baigiau MBA Harvarde ir galiu tau padėti. Tu galėtum ilgiau žvejoti, tuomet įstengtum nusipirkti didesnį laivą. Tuomet iš gauto pelno galėtum nusipirkti kelis laivus, galų gale turėtum visą flotilę. Vietoje to, kad sugautą žuvį parduotum tarpininkui, parduotum ją tiesiai perdirbėjams, galų gale atidarytum savo perdirbimo ir konservavimo gamykla. Valdytum produktą, perdirbimą ir pardavimus. Tau reikėtų palikti tą mažą pakrantės žvejų kaimelį ir persikelti į sostinę Meksiką, tuomet į Los Andželą ir galu gale į Niujorką, kur valdytum išsiplėtusią savo įmonę.
- O kiek laiko visa tai užtruktų? - klausia meksikietis.
- 15-20 metu.
- O kas tada?
Amerikietis nusijuokė ir sako:
- Tuomet tavęs lauktų geriausia dalis: kai ateitų tinkamas laikas, tu paskelbtum viešąjį akcijų platinimą, parduotum įmonės akcijas ir taptum milijonieriumi.
- Milijonieriumi? O tada ką?
- Tuomet tu išeitum į poilsį. Persikeltum į mažą pakrantės žvejų miestelį, kur galėtum ilgai miegoti, žvejoti savo malonumui, žaisti su savo vaikais, ilsėtis per siestą su savo žmona, vaikščioti po kaimelį vakarais, gerti vyną ir groti gitara su savo draugais.
Tai ar verta 20 metų nematyti žmonos, nežaisti su vaikais, negroti gitara??? Vaikai išaugs ir nebenorės žaisti, žmona išeis, nes nenorės 20 metų gyventi viena, draugai be tavęs išmoks naujų dainų...
Vertink tai, ką turi. Ne milijonai daro žmogų laimingu.

Taip kenčiu...

Sugrįžtu svajose
į vaikystės aidinčią girią.
Taip kenčiu, kai tyla,
nes mirtis mudu skiria
šalčio siena pikta -
Tavo balsas
manęs nepasiekia.
Kaip pabodo tyla,
kai krūtinėje
skausmas rėkia!
Dar vaidenas,
kad šnabždi:
“Mielasis!
Mano meilė - su tavimi!
Gyvenimas tęsias…”
Taip kenčiu,
kai tyla mudu skiria.
Sugrįžtu svajose
į vaikystės skambančią girią.