GURU puslapiukas

Visi norime būti laimingi. Tik kiekvienas tos laimės siekiame savaip. Vieni įsivaizduoja ją pačiupsią kartu su pinigų maišu, kiti stengiasi įžvelgti mylimojo ar savo vaikų akyse. Dažniausiai pamirštame, kad laimės paukštės reikia dairytis ne horizonte, o pradėti nuo savęs.

TIESA IŠ DVIEJŲ ŽODŽIŲ
Vokiečių psichologės Lizos Meinfried knygas skaito visi, kurie trokšta jaustis laimingi. Laimės filosofiją ji kūrė beveik ketvirtį amžiaus, pati patikrindavo kiekvieną naują idėją. Psichologė tvirtino esanti be galo laiminga ir to galinti pamokyti kitus.
Kur slypi laimės paslaptis? Veikiausiai nustebsite-Lizoz Meinfried laimės receptas labai paprastas, netgi banalus. Ji įsitikinusi, kad gyvenimo pagrindas -meilė ir atlaidumas. Juk kaip tik to moko visos pasaulio religijos. Tik suvokti šias tiesas ir pagal jas gyventi, pasirodo, ne taip paprasta.
Daugelis sutinka su tuo, kad reikia mylėti artimą ir jam atleisti. O save? Čia ir kyla sunkumų. Pasirodo, pamilti ir suprasti save-sunkiausia. Bijome nusiimti kaukę, po kuria slepiame savo tikrąjį veidą. O to nepadarius, neįmanoma nei mylėti, nei atleisti.
Reikia džiaugtis, patirti malonumų. Skamba patraukliai? Tačiau gyventi tik sau ir ieškoti malonumų-taip egoistiška...Vis dėlto save reikia gerbti ir mylėti. Kai nuo kitų neslėpsite savo jausmų, išgyvenimų, norų, tada ir pajusite skirtumą tarp ankstesnio ir naujojo gyvenimo.

Ištrauka iš žurnalo "Burėja" straipsnio" Kas slepiasi po kauke"

Pavasaris

Pavasario saulė prašvito meiliai
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vieversiai,
Čirena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų -
Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

Maironis

Diemedžiu žydėsiu

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi - -

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu -

-Salomėja Nėris

Kaštanas pradeda žydėti

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

Henrikas Radauskas

Vakaras

Vakaras,
nusiploves rankas,
nerado ranšluosčio...
tad nukretė
drėgmę
ant medžių,
paskui
ant žolės,-
sidabriniais perliukais,
kuriuos aš renku
ir veriu ant smilgos.
karoliai.....
dovanosiu kam nors
bet tik tam
kas mokės užsidėt nenukrėtęs.


(nepamenu autoriaus )

Pavasario saulė
J.Jakštas

Kai tik prisimenu vaikystę savo,
Man motina visad iškyla prieš akis.
Štai išbučiuos, kaip kadais bučiavo,
Paglamonės ir žodį šiltą pasakys…

Mama…nerasime žmogaus pasauly,
Kuris netrokštų meilės jos ir šilumos.
Kaip neatskirt pavasario nuo saulės,
Taip neatskirt vaikystės nuo mamos

Gyvenimas į garbanotus plaukus man įstrigo
Ir dūzgia čia, kaip pasimetus bitė keberiojas,
O aš blaškausi tap savų radybų, netekimų
Atrodo, kad gyvenimas supainiojo man kojas.

O į mane ir į gyvenimą įklimpo laikas.
Jis bando išsilaisvint ir norėtų mus paleisti,
Bet mes jį už akimirkų kvailų, didingų laikom.
Kodėl? Matyt, todėl, kad vis dar manome: taip reikia.

Štai netolies tu sprendi, kaip išnarplioti likimą,
Bet mūsų gijos susipynė, smarkiai susiraizgė...
O sako, kad laisvi mes esam vos tiktai užgimę.
Nesišaipykit, imkit ir parodykit tą laisvę.

Ir dar kažkas labai jautrus ištirpo raizgalynėj.
Jis žiūri. Juokias? Ne, tik šypsosi šiltai ir tyliai
Bei kantriai laukia kasdienybėj mūsų sudygimo,
Nes mus be galo ir be krašto, ir be saiko myli.

Kaip jautriai gražiai.

Čia gal Petronėle jūsų eilės.

Pro savo svetainės ir virtuvės langus matysiu visą žydinčių kaštonų alėją (Basanavičiaus alėja Kaune).... Kaip laukiu to meto!

Labai gražu ir man pasirodė. Nežinau kas autorius, netyčia radau interneto platybėse.

Ir pas mus kaštonų daug. Ypač man patinka metas, kai jie ima barstyti vaisius - eini per parkelį, o jie tau ant galvos bumbt bumbt bumbt...mušeikos.
O mūsų gatvė apsodinta šermukšniais - gražiausiai atrodo po pirmojo sniego. Baltas sniegas ir raudonos šermukšnių uogos... Žinoma, jei varnos nenuskabo.
Bet nuostabiausia dabar, kai žydi magnolijos...

Užliek, pasauli, mano vidų,
Mano akis pripildyki svajų
Ir norų priskaičiuoki begalybę,
Kuriuos sutvardžiau ir gerbiu.

Nauja diena pilna gyvybės
Pareiklaus naujų kančių,
Bet viskas verta tiktai šypsnio
Ir kartais nuoširdžių akių.

Jei veidrodiniam kambary
Parklupęs kaltinsi likimą,
Pažvelk aplinkui, ten gi Tu,
Nusišypsok ir atsistoki tyliai.


O kai krūtinėj jausi tyrą orą
Ir saulė bus priešais akis,
Mintyse imk ir pagalvoki,
Koksai gyvenimas šis nuostabus.

Eilės Epikuro

Renkuosi ugnį



Kai patekės ilgai laukta
Didžioji raudona saulė,
Ištieskim rankas į viršų –
Nebijokim nudegt, nebijokim sudegt.
Juk geriau suliepsnot laužu,
Nušviečiant kelią paklydusiam
Nei rusent ir smilkt nuodėguliu menku,
Priklausomu nuo kitų valios.
Ir tegul skaudės, tegul tvinksės tas sopulys
Gal paskutinį kartą...
Tegul daugiau nebus tos laimės degti –
Renkuosi ugnį aš, deja.
Ir saulę...

Gal jau buvo, tai nepykit labai:)

Kiekviena moteris traukia vyrus, bet moteris buhalterė - dvigubai: ji juos atvirai jaudina. Moteriai buhalterei nereikalingi kvepalai, nuo jos visada sklinda malonus pinigų kvapas, netgi neprisiliesdama prie realių finansų ji yra persisunkusi trokštamų vertybių- aromatu. Jos sėdimasis darbas turi svarų pranašumą: viskas ką norisi paliesti ir pabučiuoti, tiesiog leipsta be aktyvaus judėjimo.
Darbe žmonės pažįstą vienas kitą menkai, tik buhalterija žino apie kiekvieną žmogų kone viską. Darbo užmokestis, tas tikrasis mūsų gerovės rodiklis- tai intymi sfera. Skaičiai, kuriuos sušildo švelnus visažinių moterų alsavimas - tikra artumo pradžia. Čia laikoma paslaptyje viskas, kas kruopščiai slepiama nuo žmonos. Žmona jums gali būti neištikima, buhalterė-niekuomet.

Palepinkite buhaltere saldumynais ir nepasigailėsite. Svarbiausia - laikytis konspiracijos. Moteris, mokanti saugoti finansines paslaptis, niekada nesukels jums finansinių problemų. Sužinosite, ką reiškia būti vyru, apie kurį - tylima. Jeigu buhalterijoje dirba netekėjusi moteris, kuo skubiau jai pasipirškite: kantresnės ir sukalbamesnės būtybės nerasite. Santuoka su paprasta moterimi gana pavojinga: visas miestas žinos, kad jums įtaisyti ragai. Vedęs buhalterę galite būti
ramus: apie jūsų ragų dydį žinos ji viena.

Žmonės, turintys įprotį užsukti į buhalteriją tik atlyginimo dieną, yra protiškai riboti ir seksualiai nevisaverčiai. Normalūs džentelmenai žino, kad pinigai ir seksas- vienas ir tas pats. Kai buhalterijos moterys skaičiuoja grynuosius, dėmesingai pasekite jų
rankas: kupiūros taip aistringai limpa prie jų drėgnų pirštelių ....Tiesa, fantazija gerai, bet realybė geriau. Pasistenkite pasiekti buhalterės palankumą ir pajusite, kaip svajonės įsikūnija praktiškai, įsitikinsite, kad tik dėmesinga ir tvarkinga moteris sugeba pasiekti tobulumą visose gyvenimo srityse. Bohemiškoms gražuolėms tai neprieinama.

Taigi kuo dažniau užsukite į buhalteriją. Tiesiog šiaip sau, be jokios reikšmingesnės priežasties.

Prancūzai sako: "Ieškokite moters". O mes teigiame: "Jeigu ji ne buhalterė, ji - ne moteris".

Nu ačiu Nieko_sau. Nors viena normali tema blevyzgose pastaruoju laiku

Atidaryk duris



Atidaryk duris
Atbėgsiu atlapotu paltu
Atlapa širdim
Kišenėm nuodėmių pilnom
Ilgai žiūrėsiu į akis
Ilgai šypsosiuos
Kol visas atlapumas dings...

Tada išeisiu
Po dangum
Kaip vaikas
Prasikaltęs
Žirgliosiu tyliai
Po balas
Tik vėjas pūs
Beržai šaltom šakom
Palies man kaktą
Tik šuo kaimynų
Vėl aplos

Atidaryk duris
Atbėgsiu atlapotu paltu...

Meilė

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.
Ir mano rankos, kaip ir mano viltys,
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk.
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne,
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Justinas Marcinkevičius

Sveiki nzn ar cia pataikiau?
Iskilo problema reikia parasyti prasyma del praleisto termino susimoketi uz tam tikras pasklaugas ,dabar reikia parasyti prasyma ,kad atisparasome ir t.t. gal zinote kur ieskoti tokiu pvz,?

Ne čia :))
Ir patikėkite, juos domina ne jūsų atsiprašymas, o realūs pavirtinti pažadai su konkrečiomis datomis.

AR ŽINAI KAIP
AŠ TAVE MYLIU?

Kaip išmatuoti meilę?
Ar tai įmanoma?
koks jos plotis, aukštis, ilgis?
Tiesa sakant, dažnai pristingame žodžių....
O gal nedristame?
Pasiklausyki mano pasakos:

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis.
Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis jį girdėtų.

-Ar žinai, kaip aš tave myliu?-paklausė jis.
-Ak, turbut ne...- susimastė Didysis Rudis.
-Va taip! - Mažasis Rudis plačiai išskėtė letenėles į šonus.
Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.
- O aš tave myliu štai kaip!-tarė jis išdidžiai.
Hm, nieko sau...-pamanė Mažasis Rudis.
-As tave myliu tiek kiek siekia mano letenelės!-tarė mažylis.
-O aš tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos!-atšovė Didysis Rudis.
Tai bent!-iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis.-O, kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!

Bet Mažasis Rudis buvo ne iš kelmo spirtas:
Jis atsistojo ant galvos ir užpakalinėm letenėlėm įsirėmė į medį.
-Aš tave myliu iki pirštų galiukų!-tarė jis.
-O aš tave myliu iki tavo pirštų galiukų!-švystelėjo mažylį aukštyn Didysis Rudis.
-Aš tave myliu tiek, kiek galiu iššokti aukštyn!-nusijuokė Mažasis Rudis ir kad ims šokineti...

-O aš tave myliu tiek, kiek aš galiu iššokti aukštyn! - nenusileido Didysis. Rudis ir pašoko taip aukštai, jog net brūkštelejo ausimis per medžio šakas.
Kaip aukštai! - stebėjosi mažylis. -Ir aš norėčiau taip šokineti...

-Aš tave myliu per visą takelį iki pat upės! - sušuko Mažasis Rudis.
-O aš tave myliu per visą upę ir iki anapus kalnų!-tare Didysis Rudis.
Oho! Iš tiesų toli... - pamanė Mažasis Rudis.Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Pažvelgė pro dygliuotus krūmus aukštyn į beribę tamsią naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau...

- Aš tave myliu iki Menulio! - atsiduso jis ir užmigo.
- O, tai labai toli! - nustebo Didysis Rudis - Labai labai toli...
Didysis Rudis paguldė mažylį į lapų patalą ir, palinkejęs saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę.
Paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnibždėjo:
-Aš tave myliu iki pat Menulio -

IR ATGAL...