GURU puslapiukas

Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai.
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

RUDENS ŽODŽIAI

Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.

jurao, labai gražu, bet dar ne ruoduo, dar vasara Tegul dar būna vasara...

tada dar biškutis vasaros

Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs — spinduliai — išdykę.

Nemiegok ilgai — praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio…
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.

kažkaip šitas privertė nusišypsot

Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.

Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus…
Atostogos visiems suaugusiems —
O tau atostogų — nebus!

Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas —
Privaloma visiems vaikams.

Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.

Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba —
Visiems visiems ir — būtinai!

Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos — mėlyni, žali…

Liuks

Tu gali daugiau

Tu esi vertingesnis, nei manai esąs,
Tavyje slypi daugiau, nei gali pamatyti daugelis akių,
Tu esi daugiau, nei visa tavo istorija.
Pažvelk į save giliau ir atrasi,
Kad tavo protas turi dangiškos didybės,
Ateik ir būk tuo žmogumi, kuriuo turėtum būti...

Tu vertas daugiau, nei apie tave kalba tavo vadovai,
Tu vertas daugiau, nei gali užsidirbti,
Tu gali daugiau, nei tai, kuo atrodai šiandien.
Taigi mesk šią pralaimėjimo kaukę,
Tu vertas tau duotos užduoties,
Turi sau užduoti klausimą "kas aš esu"..

Tu vertas daugiau, nei kalba pamokslautojai,
Tu gali daugiau, ateik ir išlaisvink savo sielą,
Tu vertas daugiau, tavo siela neturi abejoti,
Kelkis, pabusk!
Su kiekvienu įkvėpimu
Tu sukeli skausmą tavyje esančiam dievui...

Tu esi daugiau, nei ląstelės, kraujas ir kaulai,
Tu esi daugiau, nei vien tik tavo vardas,
Tu vertas daugiau, nei visa, ką gali turėti.
Pažvelk aplink plačiai,
Yra kažkas, kas bendra mums visiems,
Tu pats esi ta erdvėje sklandanti magija!

Tu esi daugiau, nei įrašas statistinėj ataskaitoj,
Tu esi daugiau, nei atskiros tavo dalys, sujungtos į visumą,
Pačioje savo širdies gelmėje tu esi daugiau,
Tu žinai, kad tai tiesa,
Tu-tai ta asmenybė,
Kuri turi padaryti stebuklus.
Tikėk...

Ištrauka iš Jean Houston knygos "Aistra gyventi"

Kaip tik dabar skaitau šią knygą. Man patiko šios dainos žodžiai...

***
kai ramu kai nesinori nieko
kai jau viską regis ir turi
leidžias lengvas ilgesys gal sniegas
sidabriniam gruodžio pajūry
tau į delnus –
štai ir jį turi
o ramu lyg neturėtum nieko

D.Kajokas

Šviesos karys užtikrintai elgiasi prieštaraudamas visuotinai priimtoms normoms. Kelyje į darbą jis gali pradėti šokti, pažvelgti į akis nepažįstamajam, prisipažinti meilėje iš pirmo žvilgsnio, ginti pažiūrą, kuri atrodo netinkama. Šviesos karys leidžia sau tai. Jis nesigėdija verkti, prisimindamas buvusį skausmą, ar triumfuoti prieš atrasdamas kažką nauja. Jausdamas, kad atėjo laikas, jis viską meta, pasinerdamas į rizikingą ir lygiai taip pat geidžiamą avantiūrą. Suprasdamas, kad jo sugebėjimas priešintis tuoj tuoj išgaruos, jis pasitraukia iš mūšio ir nekaltina savęs už tai, kad padarė vieną ar dvi netikėtas kvailystes. Karys niekad neleidžia savo dienų vykdydamas rolę, kurią jam skiria kiti.

Is Paulo Coelho "Sviesos karys"

Klausimai apie neteisingą žmogaus kūno sandarą :)

- Dieve, kodėl man davei tik dvi rankas? Jų neužteks visiems geriems darbams padaryti, visiems vaikams paglostyti, liūdintiems apkabinti, visoms ašaroms nušluostyti, nedrąsiems už rankos palaikyti...


Kodėl davei tik dvi akis? Jų per mažai, kad pastebėčiau viską, kas turi būti pastebėta - žmonių gerumą, pagalbos prašančius, šypsenas, ir ašaras... Jų neužtenka pažvelgti į akis kiekvienam, kas ilgisi žmogaus artumo...Jų per mažai, kad suspėčiau įžvelgti kiekviename žmoguje jo šviesiąją esmę, ir...atskleisčiau ją jam pačiam... O aš taip norėčiau...

Kodėl davei man tik dvi kojas – jų neužtenka aplankyti visus vienišus, liūdinčius... Net jei visą gyvenimą keliaučiau, jų vis tiek neužtektų... Kodėl tik dvi? Jų per mažai, kad galėčiau vienu metu būti keliose vietose...
Kodėl paroje tik 24 valandos? Kodėl tik 60 minučių?


Kodėl tik vieną balsą? Aš negaliu tuo pat metu dainuoti lopšinę, duoti patarimą ir tuo pat metu tylėti, kai to reikia...


Tėve, kodėl man davei tik vieną širdį? Kodėl tik vieną?


- Tai tiesa, mano vaike... Daviau tau tik vieną širdį... bet visoms širdims daviau tą pačią meilę, meilės begalybę... Tą pačią ugnį. Jei ji karštai degs tavo širdyje, tu sugebėsi ja sušildyti kitas širdis. Ta pati meilė jas degins. O tada.. Meilė žvelgs visomis pasaulio akimis, glostys visomis rankomis, keliaus visomis kojomis, kalbės visomis kalbomis

blogas.lt/profiles/glesumele/

Pražilusios gijos lietaus
Į rudenio plaukus įpintos.
Aš klaikiai skausmingai bijau
Gyvenimo taurės pripiltos.
Bijau, kad išbėgs per kraštus
Lyg karštas putojantis vynas
Gyvenimas mano kartus
Ryškus ir painus lyg žvaigždynas.
Bijau, kad nebaigs niekada
Tas vynas iš taurės tekėjęs.
Ir teks į grindis man šaltas
Ją sviesti....tenuneša vėjas...

/Aušra Vaitkutė/


Skiriama vienai mielai Tax.lt narei

Aš nežinau,
Kaip man padovanoti
Savo meilę?..
Į kokį popierėlį suvynioti?..
Nes rodos,
Kad tai visa ką turiu –
Bet ir daugiausia,
Ką galėčiau duoti...

Dėkoju Viešpačiui
Už tai,
Kad mes kartu,
Kad suteikė man laimę
Jus pažinti
Ir, kad drauge keliaujam tuo keliu,
Kurio nebenorėčiau
Sugrąžinti...

Aš suvyniosiu savo meilę
Į žodžius...
Tikiu,
Kad jų vingrias skraistes suplėšę
Pajusite,
Kaip stipriai jus myliu
Kaip stipriai, nors švelniai
Širdelė šviečia

blogas.lt/esi/

Vos pasukus iš seno, praminto tako
mūsų laukia naujos pradžios.
Patirsi sunkumų, kurių nenumanei esant,
dvejonių ir išgąsčio akimirkų. Tačiau - nuostabu:
vos žingsnis į šalį nuo tako, ir atsiveria pasaulis.
Dar žingsnis, ir atsiduri stebuklingame klonyje.

Savo kelyje visada regėsi, ragausi, užuosi ir galėsi
paliesti nauja. Tai tavo pasirinktas kelias.
Tai tavo laimė, tavo gyvenimas.
Mintyse aš su tavimi...

Draugai ne visada gali būti šalia ir padėti mums siekti
laimės. Tačiau net jeigu tu vienas ant kupranugario
viduryje Sacharos ar buriuoji per Pietų Atlanto
štormą, draugai mintyse linki tau pačių nuostabiausių
dalykų išsipildymo. Pagalvok apie savo draugus
tikrindamas kompasą ar traukdamas burę.
Jie linki tau nepakartojamos laimės.
/P.Braun/

Jums - mano draugai

Kaip miela....

Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato... Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli... Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu laiku kaip žemuogės, nieko nežino apie vynuoges.

PARACELSAS

VĖJAS IR VAIKAI

Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytas lanko mus.
Ir vėjas — vėjas is kalnų
Jau beldžias į namus.

Kvatoja vėjas — žino jis,
Kad juodi medžiai bus žali, —
Pro langus skverbias, pro duris:
— Pavasaris jau netoli!

— Ei vaikai! — šaukia jis vaikus,
— Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jums takus, —
Ir žaisite basi!

Labai grazi nuotrauka. O kieno šitos eilės?

Prabilo siela tiesiai į mane..
Teptuko potėpiais tiksliais
pritraukė akį ir užvaldė protą...
Galerija paveikslų ne vieną paliko užmaršty,
o Tavo akvarelės ko užmigt neduoda.

Įamžinta gyvenimo prasmė
ir liudesys švelnus
su meile akmeniui ,lietaus lašeliui...
Kiek daug sutilpo ilgesio Tavoj širdy
tik jos vienintelės šiandien mums atsakyti gali...

...Pabūki dar jose.
Išlik, prašau kaip aidas...
Sušildyk, žvelgdama alyvos krūmeliu...
Rasotoj pievoj ašaras paliki...
...Tebus lengviau Tau TEN-Aukščiausiąjį meldžiu...

Aurelija Ozolinčiūtė

Salomėja Neris