GURU puslapiukas

dakli, labai AČIŪ Tau už visas tas citatas. Jos nuostabios. Kaip gaila, kad yra žmonių nesuprantančių, atrodo, elementarių dalykų. Man patinka, ką Tu perduodi čia.

Na, visada reikia pradėti nuo savęs, o tada ir supantis pasaulis pasirodys geresnis ir supratingesnis Neįmanoma pakeisti kitų, galima pakeisti tik savo požiūrį į gyvenimą.

O, taip! Tik aš mintyse turėjau ne tuos žmones, kurie tą supranta, o tuos kitus Deja, yra tokių kietakakčių, kuriems, atrodo, kad yra gerai, kaip yra ir, jeigu ką reikia keisti, tai tik kitus. Jiems visiems reiktų išdalinti atvirukus su užrašu "Nesugebi pasikeisti pats, o nori pakeisti visą pasaulį". Kažkas tokio. Nepažodžiui. Ir taip kiekvieną rytą, kol ateitų į sąmonę, ką ir kaip reikia keisti

Mano langas
Tebūna tavo langu.
Aš kas rytą atversiu
Jo langines
Ir pakviesiu kiekvieną,
Kas trokšta Rytą išvysti,
Kartodamas jam:
Mano langas
Tebūna tavo langu.


Vaidotas Daunys; („Langas“, 1974)

Atiduota agapė auga, užslėpta-nyksta

Tikriausiai nėra kitos tokios sąvokos, kokia yra sąvoka meilė.
Agapė-neegoistinė meilė. Taip mylėdami atsiduodame ir nieko nereikalaujame mainais. Tai ta meilė,kuri auga, kai ja dalijamasi su aplinkiniais. Čia regime tikrą stebuklą: kuo daugiau atiduodame agapės,tuo daugiau jos turime. Tai meilė,kurią mokė ugdytis didieji dvasios mokytojai: Jėzus, Buda, Muhamadas, Lao Dzė, Konfucijus ir kiti.
Sakoma, kad visatoje nėra stipresnės už meilę jėgos. Indų dvasinis mokytojas Meheris Baba kartą pasakė sekėjams:" Meilė turi gimti lengvai. Ji nepaklūsta prievartai. Meilė ir prievarta niekuomet nesiderina...Meilė savo esybe yra savaime persiduodantis jausmas. Tie, kurie jos neturi, gali užsikrėsti nuo ją turinčiųjų. Tikroji meilė nenugalima ir nežino ribų, ji nuolat semsis jėgų ir sklis, kol pagaliau pakeis viską,prie ko prisilies."
Ar galime iš tikrųjų duoti be meilės? Sai Baba sako:"Visos paslaugos beprasmės, jeigu jos daromos be meilės". Kai atveriame sau meilės stebuklą, jau nebegalime jos nedalyti-ir sustoti nesinori. Mylintis žmogus mato, kad meilė auga atiduodant ir nyksta, jei stengiamės ją tausoti.

John Marks Templeton
"Gyvenimo dėsniai"

Ką galime įsivaizduoti, tą galime ir pasiekti

Mes visi esame savo vaizduotės valdovai. Mintyse nuolat kuriame vaizdinius. Vaizduotė-tai ne paprastos tuščios svajonės. Tai proto savybė kurti mentalinius paveikslus ir formas. Kitaip sakant, mūsų vaizduotė pajėgi minčiai suteikti pavidalą. Savo fantazija mes įkūnijame mintis. Jeigu nuolatos susiejame vaizduotę su tikėjimu ir ryžtu, įgyjame galimybę mentališkai išreikšti savo tikslus.
Vaizduotė ne veltui vadinama "proto žirklėmis", kurios "iškerpa" mūsų širdies formos troškimą. Vaizduotės nutapytas paveikslas turi neįtikėtinos jėgos! Jeigu kasdien mintyse piešiate tai, ką norite matyti, savo protui suteikiate tiesiog fantastišką galimybę kurti. Šią nuostabią mūsų savybę jau yra aprašę psichologai-pavadino ją stipriausia proto jėga.
Esama daugybė pavyzdžių, kaip vaizduotė ir pozityvios mintys iš tiesų kuria tikrovę tokią, kokią mes ją įsivaizduojame. Todėl nepasiduokite pagundai skųstis, kad jums sunku gyventi-netgi, jei tai tiesa. Nustokite kalbėti apie savo nelaimes, ir jų gyvenime tikrai sumažės.

ĮSIVAIZDUOKITE! PATIKĖKITE! PASIEKSITE!

TO, KAS JUMS ATRODO NEĮMANOMA, GALBŪT NET NESISTENGĖTE ATLIKTI

Seyyed Hossein Nasr

"Tai neįmanoma. To negalima padaryti" Kiek kartų jums teko girdėti panašius šūksnius? Kokiais apribojimais tikime ir kaip varžome savo gyvenimą? Jūs gyventate šioje Žemėje dabar ir esate apgyvendinti tam tikrame kūne, kuris iš tiesų jus apriboja.

Neįmanoma yra tai, kas neišmėginta. Kas bus, jeigu mes į žodį neįmanoma pažvelgsime kitomis akimis ir pakeisime jį žodžiu įmanoma? Grafinis skirtumas mažytis, o prasmės-milžiniškas. Iš kur žinote, kas yra "neįmanoma", jeigu beveik nesistengėte siekti trokštamo rezultato? Jeigu sustojote pusiaukelėje į tikslą? Niekas negali mūsų sustabdyti, jei nesustojame patys. Kaip mąstome, tokie ir esame. O mąstymas mums pavaldus, nes mintys gimsta mūsų smegenyse-tad keiskime jas, jei jos mums nepadeda. Tada "neįmanoma" taps "neišmėginta", o kai pamėginsime, pasirodys, jog tai yra "įmanoma".

John Marks Templeton
Gyvenimo dėsniai

Gal žinot kas nors gražų eilėraštį apie vaikystę, svajones, pilis...
Kažką panašaus į tai:

...Mes buvome maži
Ir skaitėm fantastiškas legendas,
pasakas baisias.
Žinojom mintinai istorijas
su karalaitėm.
Bijojome dėl jų. Mylėjom jas.
Mes buvome maži.
Paskui išaugom.
Istorijos ir pasakos išblėso.
Ir mūsų daugelis surado kitą draugą:
Kitokią karalaitę ir kitokią tiesą.
Mes buvome maži.
Gal būsime seni. Galbūt ir ne,
Bet tai jau temon neįeina.
Sakysim: karalaite, ak, kodėl negyveni?
Ir verksime išgirdę apie karalaitę daina...

Gal čia ką nors tinkamo atrasi
www.straipsniai.lt/poezija/vaikyste

Petronele, o kokiai progai tau reikia? Man asmeniškai labai patinka Erlicko eilės ta tema.

Mergaitės, aš ko nors labai labai gražaus norėčiau
Be progos. Siuvinėju darbą, "Pilys ore" vadinasi ir man ten norisi įrašyt kažką tokio gražaus.
Primink, ką ten Erlickas turi, aš tik apie slieką prisimenu :)))

Manęs seniai jau nieks nebeįleidžia
Į šalį, kur vadinasi Vaikystė –
Virš pievų jos, sapnų sparnus išskleidęs,
Tiktai nakčia aš begaliu praskristi.

Ant vartų dvidešimt ir penkios spynos,
O ežere giliam paskendęs raktas...
Pirkau žaislinę gaisrinę mašiną,
O ji mane ten vežti atsisakė.

Keliausiu į Mėnulio parduotuvę,
Parduosiu sapną kaip spalvotą kiną
Ir paprašysiu ten, kad aukso žuvys
Man atiduotų raktą Buratino...

Danguje ganiau aš baltus žirgus,
Žemėje ieškojau, ko nebūna.
Vasaros man kūlė baltus žirnius,
Ogi žiemos vežė į malūnus.

Baltos dienos malė baltus miltus
Tarp tėvelių rankų pamažu.
Ir gyvenimas byrėjo šiltas
Į metus, tarytum į maišus.
Saulė virė, mėnesėlis kepė,
Vakaras varvėjo kaip medus.
Rytas rūką, tartum sviestą, tepė, -
Tai vaikų gyvenimas gardus.

Aušo man tada rytai it šventės,
Kažin kur toli perkūnai trankės.
Ir patiko man mažam gyventi
Tarp šiltų šiltų tėvelių rankų.

Laimėtojai negrįžta į suirusius lizdus -
Jie savo pergalėse maudosi ir kenčia.
Ir garbina ne tėviškę, o tuos miestus,
Kur gardžiai valgo, palaimingai švenčia.

Sugrįžta tik silpnieji, net kalvų
Čia pat, anapus vieškelio, nepabalnoję.
Sugrįžta išmesti iš rūmų ir laivų,
Sugrįžta be garbės, be pinigų, be kojų.

Kas su daina pareina, kas liūdnai
Nuleidęs galvą, sukrėstas grumtynių.
Ant vieno rūbų - girių pelenai.
Ant kito - pelenai iš peleninių.

Ne mums atspėt, kas dedasi juose.
Kaip maišos džiaugsmas, nuovargis ir gėda.
Nesislapstykite, vaikai, avižose -
Greičiau nuplaukit parvažiavusių karietą.

Va dar Erlicko

Nusipiešiu sau aš
Mėlynus namus
Ir tenai gyvensiu,
Kai man liūdna bus.

Debesys atplaukia
Sunkūs tartum plytos,
Aš nupiešiu saulę
Ir birželio rytą,

Aš nupiešiu sodą,
Obelį, gėles
Ir bičiulį, einantį
Aplankyt manęs,

Nors už lango baisiai
Dideli pusnynai,
Sodo vidury mes
Obuolius sau skinam,

Jei namuos tu vienas,
Šalta, liūdna tau -
Ir tave nupiešiu, -
Bus trise linksmiau…

O ko nors labai labai gražaus... Hm. Na ir užduotėlė

Spalvoti akvareliniai dažai...
Maži pirštukai tylai liečia lapą...
Svajonėm apsupti lengvi jausmai
Ir saldžiai rožinis meduolių kvapas...

Ten burtai, pildantys pelenės svajones,
Ten linksmos dainos niekad nenutyla.
Ten nuskubėjo nepalaukdamas manęs
Vaikystės juokas, į beribę tylą...

Sustok... Palauk... Aš ateinu...
Aš vėl atbėgu į vaikystę...
Tik ranką duok, nes man baisu
Tikėjimo šviesoj paklysti...

Čia šiaip, Ne Petronelei...

Dar pabūk
2010-09-02 parašė glesumele

Dar pabūk su manim, mano sese..
Kol naktis išsitaškius žvaigždynus
Gers ir meilę, ir širdgėlos kartį
Ir užmigs ties valtim parimus..

Dar pabūk, dar negrįškim į sapną,
Kuriame nieks nemato, jog švinta,
Jog smilgos per naktį pagelto,
Ir saulė leidžias septinta..

Dar pabūk, kol dangus neša vėsą.
Akys drėgsta nuo laužo dūmų..
Dievas žino, kada taip sėdėsim
Prisipildę pasaulio artumo..

2010 07 27
(TS, Simoniškės)

Ko, motin, per langą žiūri?
Sėsk vilnų verpti.
Išėjo sūnūs keturi
Degtinės gerti.

Išėjo į Metropolį
Visi kaip vienas.
Tu, motin, savo sopulį
Užgerki pienu.

Bet tu papratusi liesai -
Vandens įsipili.
Parneš mėlynių pirmasai,
Antrasis - sifilį.

Parneš trečiasis, pats riebiausias
Riebių žodelių.
O tu pernakt ketvirto lauksi -
Numegzk jam kelią.

Parneš ketvirtą keturiese,
Kaip girių uosį.
Tu, motin, savo sopulį
Keliu užklosi.
Erlickas - tik ne visai tiksliai prisimenu. o knygą kažkam paskolinau.

Keistuolių teatras - Geltonų plytų kelias

Jei nori tu iš tikro pasiekt svajonę savo,
Geltonas kelias veda keliaut ir nugalėt.
Duok, mielas drauge, ranką,
Kartu smagiau keliauti,
Kartu kliūtis įveiksim, kol kelias pasibaigs.

Geltonų plytų kelias –
Kiekvienam nutiestas,
Į svajonių miestą, kur smaragdai žėri.
Eiki juo, nesustoki.
Kelio galą priėjęs, Tu draugus pažinsi,
Kur smaragdai žėri.

Reikia proto šiaudinei Kaliausei.
Geležiniam medkirčiui širdies.
Nori būti drąsus bailusis liūtas.
Ir mergaitė ieško namų!

Geltonų plytų kelias –
Kiekvienam nutiestas,
Į svajonių miestą, kur smaragdai žėri.
Eiki juo, nesustoki.
Kelio galą priėjęs, Tu draugus pažinsi,
Kur smaragdai žėri.


Čia tai man labai gražu.
Bet kai aš "gyvai" mačiau berods kokius 4 kartus ir dar kokius 2 metus vos ne kas vakarą reikėjo atklausyti visą kasetę, buvo pasidarę jau nelabai gražu
O dabar vėl labai labai gražu.

Ir dar Erlicko:
Anglimi ir ant beržo tošies
Aš rašau - nerašyt negaliu.
Mano meilė stikliniais kaliošais
Žengia purvinu Dievo keliu.

Jei atimsit man anglį, - neverta
Aš rašysiu kirviu ant akmens.
Mano meilė kortomis kerta,
Tik nemoka nukirsti rudens.

Ant dangaus aš rašysiu su šluota -
Ji aprūkus, ji geria ir keikias.
O vistiek, kai nukirs ruduo
Mano meilė sušuks man - būk sveikas