IrenaR rašė: Mano mama tikriausiai labai nustebtų, jei taip iš niekur nieko pasakyčiau, kad ją myliu. Paprasčiausiai nesam taip įpratę, apsieinam be apsikabinimų ir bučkių. Gal todėl, kad ji paprasta kaimo moteris. Bet abi žinom, kad labai viena kitą mylim ir rūpinamės. Visą savo nelengvą gyvenimą ji rūpinosi, kad man ir seseriai būtų gerai. Kažkaip savaime buvo aišku, kad mūsų vaikai visas vasaras praleidžia pas ją kaime. Stebiuosi, kaip ji be jokių mokslų sugebėjo mus išauklėti, išmokyti visko, ko gyvenime reikia. Dabar stengiamės jai atsilyginti savo rūpesčiu, lankom kas savaitgalį. Mums tiesiog gera būti kartu, kalbėtis apie paprasčiausius dalykus. Jūsų mintys privertė susimąstyti - gal vis dėlto reikėtų dažniau pasakyti mamai gerą žodį, nebūtinai, kad myli.
Manau, kad labai reikialingi tie geri žodžiai. Nesvarbu, kad ir be jų viskas lyg ir aišku. Mano vyro labai panaši situacija. Žinom ir tiek, kam tos kalbos. Kartą, kai nuvažiavom į kaimą, buvau labai maloniai nustebus. Jis apsikabino savo mamą ir pasakė vieną vienintelį žodį MYLIU. Apsiašarojom visi. Dūšioj taip gera gera pasidarė. Nebijokim garsiai jausmų išreikšt. Blogiau nuo to tikrai nebus.