123456 rašė: Šaunuolė tu tikra...
Tikrai suprantu tave, suprantu kaip būna sunku kartais...atrodo, kad viskas slysta iš rankų...bet visad reikia tikėti, kad viskas bus gerai...išties dažniausiai ir būna gerai, tik mes vis pratę verkt ir dėjuot...
Užjaučiu dėl to, kas buvo, vis tiek, kas bebūtų mama ir liks mama. Pąmastykim, kaip dažnai mes sakome- ''myliu tave mamyte''...?
Sunku, kai nesulauki padrąsinimo, meilės ir supratimo...tiesiog gal tada ji to tiesiog nesuprato....:(
p.s. vos pati neapsižliumbiau...
gal ką linksmiau???
Nežliumbk
ir aš tuoj pradėsiu....
Nu rodos augau normalioj šeimoj, bet patikėk, nesu girdėjusi iš mamos, kad ji mane myli
. Augau, rodos taip ir turėjo būti, kiti nesako, bet moka tai parodyti.....bet pas mus kazkas kitaip....Būtent dabar to labai pasigendu...Labai dažnai savo tėvų šeimos modelį perkeliam į savo šeimą, todėl ir man labai sunku vaikams parodyti savo meilę, bet aš labai stengiuosi...Kvailai skamba "stengiuosi parodyti meilę", rodos ji ir taip turėtų būti, bet.....Nieko, gyvenimas juda į priekį ir esu pakankamai didelė optimistė
, tik kad ir koks žmogus jautiesi stiprus, kartais apima silnumo akimirkos
. Paprasčiausiai paskutiniu metu viskas klostėsi ta linkme, kad praradau gerus santykius su mama, o gal jų niekada gerų ir nebuvo.....Labai gaila ir labai liūdna, bet gyvenimas kartais būna labai žiaurus ir nieko nevyksta veltui......Iš sunkių išgyvenimų, taip pat gaunam kažkokių gerų dalykų, patirties.....
Kažkada su draugėm kalbėjom kokio jausmo labiausiai nemėgstam? Tai labiausiai bijau vienatvės...Tai kad aplink daug žmogiukų - dar nereiškia, kad jie su tavim....
Norėčiau dabar nusikeikti
, bet neleidžia forumo taisyklės
...Koks čia velnias mane apsėdo
??? Patraukė ant liūdnumo.....
Gal padainuoti???