Tai ir aš be juokų.
Todėl receptūros sudaromos gramais.
Ir kiaušiniai "eina" gramais.
Tada receptūra tiksli.
Aišku, orientuojamasi į 40 g (jei receptūroje vienetais), bet jei gamintojas mato, kad kiaušiniai, pavyzdžiui, S (mažiukai), tai tada turėtų juos sverti.
Žiūrėk, koks konditerinis gaminys nepavyks, jei netiks kiaušinių svoris.

Atvažiuok kada į susitikimą. Išgersim brendžio, parūkysim.
Pamatysi, visai kitaip bendrausis. Tiesiog galėsi triuškint ir tu
Mes tau padėsim.

Beje, atkreipk dėmesį, kad tavo taip vadinamas draugių triuškintojų ratelis, jei tik kuri yra neteisi, tuoj pat pasako: nesutinku su tavo nuomone, drauge. Esi neteisi.
Ir nei viena nesipjausto venų dėl to

Nu va
"A klasės kiaušiniai dar skirstomi į svorio kategorijas:
XL – labai dideli (73 g ir didesni); L – dideli (63-73 g); M – vidutiniai (53-63 g); S – maži (iki 53 g). Svorio kategorijos turi būti pažymėtos ant kaušinių pakuotės. Galima prekiauti ir skirtingų A klasės dydžių kiaušiniais. Tik ant pakuotės turi būti nurodyta informacija ,,skirtingų dydžių kiaušiniai “.
Čia svoriai su lukštu.
O kulinarijoje ir konditerijoje imamas grynas svoris. Ir visos receptūros sudarytos galvojant, kad bus naudojami kiaušiniai, kurių grynas svoris 40 g.

Aš paminėjau vardą.
Ir todėl dabar gausiu metų bambeklės ir auklėtojos titulą. Garbingas, be abejo.
O paminėjau vardą tik todėl, kad 3 lapai prirašyti apie tai, kaip nemėgstami svečiai išprašomi iš namų.
Ką aš žinau, manau tie svečiai jau seniai į tuos namus neina kur nepageidaujami.
Ir man atrodo, kad jie nėra taip nepageidaujami, kaip jie patys ten neina.
Todėl ir tokie debatai....

O aš va ką tik filmavau mūsų Mumusiuką.
Parnešė vyras karosiuką ir įleido į šuns dubenėlį su vandeniu. Kaip ji žvejojo, kaip žvejojo. Pritaškė visą virtuvę. Bet pagavo

Nu aš jų nededu iš viso, jei ką.
Tokia receptūra. Tarybinė, iš 1981 metų rusiškos receptūrų knygos.
Galima skaičiuoti kitaip: vienai porcijai reikia 3,2 g kiaušinio.
Žinia, kad M kiaušiniai sveria apie 40 g.
Dauginkim ar dalinkim, nesvarbu
O dar sakoma: virėjos intelektas labai žemas. Va tai tau, buhalterė lygtis sustatinėja

Beje, dabar turėjau praktikantę. Kai jai susakai kiek ir kokių produktų dėti, pagamins.
Kai tik duodi technologinį aprašymą ir pasakai, kad ji turi pagal jį pagaminti, sakykim, 20 porcijų kažkokio patiekalo - amen.
Jau taip buvau pražilus, tai per šitus 3 mėnesius dasimušiau iki baltumo. Nu neišmokiau jos matematikos. Ir nebus iš jos virėja. Tikslaiu, ji gamins, bet viskas bus "iš akies".
Ir verkėm kartu ir juokėmės. Nu anikaip nesuskaičiuoja vaikas. Ir pirštus lenkėm ir pagaliukus dėliojom.

Matai, vistiek kepsi ne 200 g, tai pasidauginsi
Nu, sorry, prašei receptūros. Ogi žinai, pas mane viskas arba iš akies, arba jau gramuliukais

Kai norime pabūti vieni, tai ir būname. Nerėkiame visam pasauliui, kad mums nereikia svečių, draugų ar kaimynų. Tiesiog, pabūni, žmogus su savimi, susidėlioji mintis. Tada nereikia ne tik žmonių aplinkui. Interneto irgi nereikia.
Tai visai kas kita.
Todėl ir sakau, kad kai kuriais atvejais įtariu žmogaus vienišumą, kuris deklaruoja, kad viskas gerai. Bet visa jo esybė rėkte rėkia, kad nėra gerai...
Prisimenu Soffy žodžius, kuriuos ji parašė kažkada seniai. Esmė tokia (tikrai pažodžiui neprisiminsiu): jei pas mus viskas gerai ir mes turime su kuo bendrauti natūroje, mums nereikia forumų. Bet, jei mums trūksta žmogaus ar žmonių šalia, tūnome forumuose.
Dalis tiesos yra jos žodžiuose.
O čia va citata tikra: "o kai esi NE vienas, bet vis tiek VIENIŠAS, tai kur kas blogiau, mano manymu"


Soffy, linkėjimai jums. Matau jus dažnokai forume. Tik kažkaip nesikalbate su mumis :) Citavau jus :)

Manų apkepas su obuoliais. Vienai porcijai reikia (200 g):
Manų kruopos 43 g
Pienas 40 g
Vanduo 120 g (drąsiai galima pakeisti pienu)
Cukrus 8 g
Obuoliai 24 g
Kiaušiniai 0,08 vnt

manų kruopos užplikomos vandens - pieno mišiniu. Atvėsiname. Sudedame kiaušinius. Sumaišome su supjaustytais obuoliais. Skardą patepame aliejumi, pabarstome džiūvėsiais. Sukrečiame masę.
Viršų gražiai užglostom grietine.
Ir kepame.

Esu išbandžiusi įvairius variantus: kartais dedu obuolių dvigubai daugiau. Dar įdedu vanilinio. Kas mėgsta, gali cinamoniuku pasibarstyt obuoliukus.
Vietoj džiūvėsių kartais barstau kokoso drožles.
Čia jau paskui kaip fantazija sudirba tą dieną :)
Kartą liko manų košės, tai paprasčiausiai obuolius apvoliojau manuose taip sodrokai apvoliojau, tada sumaišiau su koše. Ir buvo beveik tas pats :)

Nu tai argi čia gaminimas?
Saldumynus mėgstu iki išprotėjimo. O čia kaip tik paskaičiau, o namuose tik Belvitos pusrytainių yra.
Greit susukau ir va, suvalgiau.
Bet ananasai (konservuoti) netinka visgi.
Ryt išmėginsiu su kitokiais vaisiais.

Išbandžiau ir dabar ragauju karštą.
Bet neturėjau kefyro, supyliau jogurtą.
Turėjau tik 1 obuolį, tai sudėjau konservuotų ananasų indelį.
Gal ir nieko toks gavosi.
Šiaip panašiai kepu manų apkepą su obuoliais.

Labai tingėjau skaityti, kiek čia pripilstėt iš tuščio į kiaurą.
Permečiau akimis ir pagalvojau: Elstė visiška melagė. Užtikrinta.
Gal ir nemėgsti svečių, gal. Bet jau bendrauti tai net labai. Jei būtum žmogus, norintis pabūti vienumoje, nepliurptum čia nuo ryto iki vakaro.
Ir visur su savo kategoriškom nuostatom. Su pasišpilkavimais. Viskas čia gerai. Tik niekaip nesuprantu, kodėl?
Man atrodo, kad kaip tik jautiesi labai vieniša. Ir tau labai trūksta elementaraus žmogiško bendravimo. Tik, deja, jau neturi su kuo.
Vienišu jautiesi ne tada, kai nieko nelaukdamas - tikiesi, kad kažkas ateis, bet kai laukdamas žinai, kad neateis
Labai teisingai pasakė prosas: šypseną gauni tokią, kokios esi vertas....
Jei pats šypsaisi nuoširdžiai, ir pašnekovas ar pakeleivis nusišypsos taip pat.
Kaimynai. Apie kaimynus man gal lengviau kalbėti, nes gyvenu kaime. Kitoks santykis su jais.
Bet ne veltui sakoma: geras kaimynas, geriau už artimiausią giminę. Jis ir bėdoje pirmas ir džiaugsme kartu...
Mieste gal iš tiesų kitaip.

Beje, žmogus tikrai norintis būti vienas, tą ir daro. Juk paskaitome apie tokius: gyvena vienkiemiuose su krūva augintinių. Mėgaujasi tyla ir ramybe. Jie - vienišiai. Tai dažniausiai meniškos prigimties žmogiukai. O tokie pliurpos, ką aš žinau. Kažkoks iškreiptas mastymas.




Aš megsčiau tau kojines,

Kad per Kalėdas kojos nešaltų.

Aš kasryt daryčiau tau kavą,
Kad tik žvaliai pradėtum dieną.
Aš šildyčiau tau pieną su medum,
Kai gerklę perštėtų.
Aš kaskart aplink kaklą apvyniočiau tau šaliką,
Kad niekad, oj niekad nesirgtum gripu.
Penktadieniais pasitikčiau tave su šiltu pyragu,
Su kakavos puodeliu ar karštu vynu.
Ir viskas, viskas tik tam,
kad niekad nesijaustum vienišu.

Tai labai jaučiasi. Tikrai :)

Viskas taip.

Įtariu, kad tau metimas rūkyti ne į naudą
Piktėji akyse. Vis norisi pasišpilkuot ir pasikandžiot. Kas per natūra...
Labradoras, deja, sulaukęs garbingo šuniško amžiaus, išėjo į amžinosios medžioklės plotus.

Tada penktadienį jau nedirba.

Ačiū :) Visi iš gatvės. Tik tą trispalvę parsivežėm iš Kauno. Bet irgi vežėmės todėl, kad draugė išvažiavo gyventi į Ameriką. Šunį pasiėmė, o katei taip ir neteks paragauti užjūrinės duonos :)

Eik tu, pameta ir mūsiškiai. Randam prie tvoros dažniausiai. Nes eina pas kaimynus pasižvalgyt ir užkliūna.
Klausiau, kodėl jos taip greit atsisega. Tai Kikoje sakė todėl, kad nepasismaugtų, jei kur užklius.
Jo, su pavadžiais saugiau. Vis matosi, kad naminės katės. O man dar ir gražiau :)
Visgi, nukvakus, reiškia

Antinas kelias pirmas dienas labai keliaudavo. Tai vieni kaimynai skambina - pasiimk, tai kiti
Bet po savaitės, maždaug, pamatė, kad niekur geriau neras. Maistas po snapu, prūdelis - prašom, kiek nori. Ir dabar jau niekur neina.
O dar mergina viena ir visa jo
Tik koks čiudnas jis - neina plaukioti. Vis žadu paskambinti tiems žmonėms, kurie pardavė ir paklausti, kur jį, vargšą laikė. Nes turėti tiek vandens po snapu ir nebrist į jį - nu ką aš žinau
Dabar tai ir kates pravaiko, kad po snapu nebindzentų. Ir žuvį pirmas gauna :)

Haskis. Neišpasakyto grožio ir gerumo šuo. Niekad neteko net glostyti haskio, šiaip jau. O čia kaimynai vietoje labradoro įsitaisė.
Sėdi kas vakarą toks gražus visas ir nori bendrauti :)

Ir iš viso, kalbi tai, ką norėjau išsakyti :)

Na ir mano katės ir naujasis antinas:
Šviečia vakarinė saulutė. Todėl telefonu fotografijos nekokios kokybės.

Ėjau fotografuoti kates, o nufotkinau naująjį mūsų kaimyną.
Susidraugavo su dukra. Laukia kas vakarą prisiglaudęs prie tinklinės tvoros, kol toji ateis ir pakasys.
Nu grožis nerealus. Viena akis mėlyna, kita - ruda :)

Geriau einu, nufotografuosiu kaip mano katės ant krantelio laukia žuvų.
Vyksta vakarinė karosiukų žvejyba - kačių ir ančių vakarienė :)
Ir, turbūt, dar nesigyriau, kad sūnaus partempta antytė peri 10 kiaušinių.
Nupirkom jai berniuką. Ir ką gi - prisidėjo kiaušinių, prisipešė pūkų. Sėdi pūkuose ir peri :)
O berniukas kantriai laukia :)

Aš ir pati su savimi nesutinku. Nes tikrai išgyvenu dėl japonų tautos. Jie tokie unikalūs.
Bet už delfinus negaliu atleisti....
Kažkada pažiūrėjau filmuotą medžiagą - surakino visas nervų galūnes.....

Beje, patiko vienas komentaras:
"bepigu smaikstauti apie zmoniu likimo valiai ismesta suni , gyvenimas apvalus kaip kamuolys , kada jus likimas nutrenks i patvori prisiminkite tai ka cia rasete ir melskite dieva kad salia butu tokia mergaite o ne toks kaip jus nes i pagalbos prasyma atsakys kojos spyriu.."

Bloga nelinkiu niekam. Bet, žmogui, palikusiam vaiką, nesirūpinančiam senoliais, išmetusiam augintinį, likimas būna ne toks jau palankus...
Ir ne aš čia sugalvojau. Taip jau būna.
Todėl labai tikiuosi, kad toks žmogus bent susimastys kažkada, kodėl jam taip o ne kitaip.

O toks senas šuo kaip šis, nemanau, kad galėjo pats palikti namus. Jie juos palieka jauni - pasiklysta. O seni jei išeina, tai išeina į amžinosios medžioklės plotus.

Ania?
Elvusia nėra pakvaišus ar nukvakus
Ji tiesiog myli gyvūnus. Ir jai gaila, kai jie skriaudžiami ar išmetami.
Žinoma, straipsnio neskaitysiu, užtenka pavadinimo nuorodoje. Bet iš proto dėl to nesikraustysiu :)
Man ir delfinų gaila, kuriuos japonai žudo beatodairiškai (todėl, galvoju, cunamis juos ir nušlavė).
Ir tų šunų gaila, ir kitų gyvūnų.
Nu ką dabar padarysi, kad jau tokia :)
Bet, manau, kad tai nėra didžiausia žmogaus blogybė - gailėti. Būna blogesnių

Šauni mergaitė.
Patinka neabejingi žmonės.
O šuo tikras gražuolis. Tik išmestas kaip nudėvėta padanga.....
Tikiuosi, jo buvusiems šeimininkams likimas atseikės su kaupu....

Va va , dabar jau aiškėja, kodėl susitikimo temoje taip tylu.
Nei apie maistą, nei apie šnapsą nei murkt

Pagal LR DK 184 str., ne daugiau 14 k.d.
www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_...
Jei įmonėje yra kolektyvinė sutartis, gal joje numatyti kitokie terminai.

Galite neiti į darbą administracijai leidimu nors ir pusei metų.