Byla rašė:
Nepatinka man žmonių rasė kuri viską matuoja nauda ir pinigais. Ko gero iš tikrųjų yra tokia žmonių rasė.
Susitinku anądien, visai netyčia iš emigracijos grįžusį sūnėną. Jo mama ir mano dukters tėtis buvo tikri brolis ir sesuo. Abu jau Anapilyje. Vaikinas 28 metukų. Sako kad jau emigracijoje duonos prisivalgė sočiai, kad darbdaviai bankrutavo ir liko jam 17 t. Lt skolingi, ir jis su šeima nusprendė grįžti į Lietuvą ir daugiau nebevažiuoti. Kartu parvažiavo jo sugyventinė ir dukrytė 1,5 metukų. Jis turi sesę, pora metų jaunesnę. Toji dar emigracijoje. Bet jau ir ta dairosi namų link. Atsimenu kai ji ruošėsi išvažiuoti, skraidė kaip ant sparnų, čia buvo viskas blogai, o ten išvažiavusi tikėjosi kalnus pinigų uždirbti ir t.t..
Žodžiu, po poros sakinių lyg ir nėra apie ką bendrauti man su tuo jaunu žmogumi. Juk aš jam ne giminė, ex dėdienė... Bet gi jis labai didelį reikalą turi pas mane. Jam labai reikia mano dukters telefono numerio. Mat paveldėtą turtą reikia dalintis. O kaip vieni kitų nesugaudo, taip nesugaudo.... O juk pusbroliai! Labai gražus jaunų žmonų pulkas susidarytų, priskaičiuoju aš jų apie 12 galvų. Sakau, kodėl jūs vaikai nebendraujate, juk jūsų toks gražus pulkas.... O man atsakoma kad nėra apie ką bendrauti. Tik va, mirė seneliai, ir staiga jie visi tapo jų turto paveldėtojais. Ir dabar jau labai reikia bendrauti. Mat kai kas jau turi itin didelių planų susijusių su tuo turtu. O to turto, viso labo, 3 ha.
Ir niekaip jie negali visi pas notarą susirinkti. Štai kur šuo pakastas
Ši istorija jiems ramiai gyventi neduoda jau trečius metus.....
Na, aš nebūčiau aš, jei nepasakyčiau ką galvoju. Mano dukra vos sužinojusi kad yra paveldėtojų sąraše, tą pačią akimirką pareiškė kad jai nieko iš to turto nereikia ir kad ji su tuo nenori turėti jokių reikalų. Lygiai taip pat ir aš būčiau jai patarusi pasielgti. Taigi, aš tam vaikinui ir sakau kad nėra ten ką dalintis, kad dar du jų dėdės gyvi, lai jie ten tą savo žemę turisi ir dirba.... Aha! Užmyniau ant nuospaudos. Likau nesuprasta. Ir kaip aš taip galiu kalbėti! Juk tai turtas!.... Jie turintys teisę į jį ir neketinantys tos teisės atsisakyti, jie turintys planų!....
Štai kokios žmonių rasės aš bijau, ir nemėgstu. Gal aš naivi kaimietė, bet yra kaip yra.
O gal nusispjjaukit ir tegul priteiasia jusų dukroms tuos kelis tūkstančius. Jūs iš nieko nereiklaujat kas jums nepriklauso, viena savo vaikus augina ir keliat, tai gal vis tik būtų pagalba