Kai dar mokiausi universitete man apskaitos katedra buvo šviesiausia ir šilčiausia - visi dėstytojai su šypsena, per egzaminus drebėti neteko, o diplominį gyniausi be baimės, nes tokį nusiteikimą davė patys dėstytojai, kurių ne vienas kvalifikuoti auditoriai. Visi su šypsenom. Ir man tuo metu pasirodė, kad tai ta profesija kuri neužgožia žmogaus. O realybėje yra tekę matyti buhalterį sėdintį jau ne vienus metus kabinete be lango.

Bet tą sėdėjimą belangėje užgožė nebloga alga.
Buvau vienam seminare verslininkų kuriame aiškino - kodėl vyrų vadovų daugiau. Pasakojo, kad jau nuo vaikystės kai daugelis berniukų (vėliau vyrukų) nepaklusnūs ant jų daugiau rėkiama ir jų charakteriai grūdinami nuo mažumės. Todėl suaugusiems vyrams yra lengviau rasti išeitis iš visokių situacijų, o ne taip kaip daugeliui moteriškių (kurios vaikystėje buvo auklėjamos švelniai, gerai mokėsi) pasakius žodį ne taip - pabyra ašaros. (ir man ne kartą pačiai yra tekę verkti nuo vadovo neteisybės). Vienžo - vos neįrodė, kad reikia rėkti ant vaikų, kad jie įgytų sugebėjimą verslumui

Biški žiauru...