Mane gyvenimas užkniso juodai

ar jums nebūna, kad jaustumėtės "ant ribos"?

...būna būna. Bet viskas praeina, nutolsta ir ta riba. Banalu, bet toks gyvenimas.

Oi, kaip būna...
"Užsikastum po lapais" ir tupėtum tyliai tyliai, ir kad niekas nekliudytų...

...tačiau gal ir gerai, kad tokiais momentais kas nors patrukdo, prablaško truputį...

tai natūralu nėra padėties be išeities

mano geriausias vaistas tada buna: viska mest ir ait issimiegot labai padeda :) kai sakoma: rytas protingesnis uz vakara :) plius pailsi issimiegi:)

O kai neišeina užmigti?

Sunkiausiais momentais labai padeda žmogus, galintis išklausyti...
Tiesiog išklausyti.
Nekomentuoti, nenurodinėti, nereguliuoti.
Tada sprendimas, kaip išbristi iš atrodytų beviltiškos situacijos, ateina pats.
Nes, kalbėdamas, analizuoji savo padėtį tuo metu.
Bent jau man labai padeda patikimo žmogaus ausys... :)

Kas čia per tema Dar per mažai prisišiukšlinom

[quote="prosasO ką daryt, jei sunkiausiais momentais
išvis nesinori nieko matyt, ne tik kad kalbėt?[/quote]Tada taip ir gyveni- neišspręndęs problemos....

Nežinau...
O gal tiesiog nėra šalia tikro žmogaus?

Receptas (rinkis):

Pabūti vienai(m)
Pabūti su draugu(e)
Nueiti į pirtį
Pabūti kompanijoje
Prisigerti
Išvažiuoti žvejoti
Nueiti į bažnyčią
Paskaityti gerą knygą
Nueiti į teatrą
Nuvažiuoti į kalnus
Išsikaitinti vonioje ...
(sąrašas ne baigtinis)

Tai ką, mažas pasirinkimas???
Tai kur čia riba???
O riba gali juk dar būti ko nors naujo pradžia, ane?

Kaip kam ko reikia. Atvirumas - kaip dvejybinis šrašas buhalterijoje

Kiekvienam žmogui individualiai - pagal charakterį. Man labiausiai tinka būti VIENAI tarp žmonių. Gerai prosas sako - kalbėti gali, kol blogai, bet ne juodai. Kai jau juodai - psichika nebepasiduoda išsiliejimui. Norisi tik ištirpti minioje, kuri tau abejinga. Pabėgti nuo visų. Nuo savęs nepabėgsi. Belieka kur įlindus laižytis žaizdas pačiam - taip, kaip sugebi, kaip leidžia galimybės.
Todėl, manau, kad tik pajutus, kad tau gali tai nutikti - reikėtų iškart imtis priemonių. Vaistai ne paskutinėje vietoje. Tačiau geriausia, jei tik įmanoma - mauti į kokią kelionę. Nebūtinai užsienin. Kad ir prie Baltijos. Atjungti telefoną. Dingti. Apgalvoti viską, kas yra ne taip. Tiesiog pailsėti...
O artimas žmogus... Jei tik tikrai labai artimas, jei esi įsitikinęs, kad jis tave nuoširdžiai supras. Nes artimas ir artimasis - ne tas pats. Greičiau tave supras visiškai svetimas žmogus, nei pats artimiausias draugas. Net ir geriems draugams neskauda tuo metu, kai skauda tau.

Aš išlekiu pasibastyti ir negalvoti apie tą.

Žinau viena - negalima užsisklęsti savyje.
O artimo žmogaus turėjimas - dievo dovana.
Dabar galvoju, gal man nebuvo taip juodai blogai, kad net negalėčiau apie tai kalbėti.
Ir, ko gero, tai priklauso nuo situacijos, dėl kurios esi "ant ribos"

Dar galvoju, kokia visgi esu egoistė, priversdama man brangius žmones išklausyti...

Kodėl gi egoistė.Ne. Man atrodo, kad taip parodomas ir pasitikėjimas tuo žmogumi. Ryšys čia būna abipusis ir kalbėjimas nėra dėl kalbėjimo. Tie žmonės ir yra brangūs, kad yra patikimi, artimi, savi.

Taikliai pasakyta.Tada geriausiai nueiti į bažnyčią.Palengvėja...

Gyvenimas negali užknisti juodai, tiesiog mes atsirandame tokioje padėtyje kai nerandame atsakymo į susiklosčiusę situaciją ir reikia ieškoti išeities. Ant gyvenimo pykti nederėtų nes ne mes jį pasirinkom, mes pasirenkame tik jo būdą, kaip gyventi. Ir nėra jis toks blogas tiesiog kartais aptingstame, nuleidžiame rankas, ir gal būt kaltiname kitus dėl vienokių ar kitokių priežaščių, pradėkime naikinti priežastis dėl blogos savijautos Gyvenimas yra tiesiog nuostabus

Geros nuotaikos visiem ir pažiūrėkite kaip gražu už lango

Gerai, kai viskas gerai.Kai blogai, nematai nei sniego, nei gėlių...