GURU puslapiukas

Ko vertos žmonių ašaros,
Jei mes galim jas kaip vandenį išlieti?
Ko verta žmogaus širdis,
Jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti?

Ko verti žmogaus jausmai,
Jei mes galim juos kaip krištolą daužyti?
Bet kaip mes džiaugsmą išreikštume,
Jei mes verkti nemokėtume?

Kaip būtume draugiški,
Jei neturėtume širdies?
Ir kaip kitus mylėtume,
Jei jausti negalėtume?

(aut. nežinomas)

PRAĖJO ŽMOGUS

Praėjo žmogus
Pro šalį, ėjo, nuėjo,
Neatsigręžė atgal,
Į tave nepažiūrėjo.
Tai reiškia,
Kad jo širdyje
Nebuvo tau
Skirto jausmo.
Tai reiškia
Ir tu nejutai
Išsiskyrimo ilgesio
Ir skausmo.
Lieka tik tie,
Kurie moka
Atgal atsigręžti.
Lieki ir tu juose,
Jei sugebi jų
širdyse paskęsti

/Aldona Sabonytė – Kazlauskienė/

"Augti – smagu! Užaugti – neblogai. Blogiausia – peraugti.
Peraugėlio gyvenimas liūdnas. Nebeskiria kiaulės nuo debesies, nebesidžiaugia lauko akmenėliais, tik vargsta pats augindamas akmenis inkstuose.
Nei grožio, nei naudos.
Tai sykį ir pagalvojau: ar ne geriau užsiauginti eilėraštį? Jį lengva prižiūrėt, jam gana šilumos ir gerų žodžių.
Net ir užaugęs eilėraštis nepuola žmonių, bet sergsti juos nuo peraugimo.
Amen. "
J.Erlickas

Katinų slėnis:)
- Kas yra žmogus, turtuolis ar vargšas? – paklausė vaikas motinos.
O motina… Motina tylėjo užmerkusi akis ir lingavo galvą.
- Mama, mama, kas yra žmogus? Niekas ar viskas? –
vis nerimo vaikas. – Mama, kas esu aš?
Motina vienu rankos mostu liepė vaikui tylėti. Vaikas nutilo.
Nurimo ir motina. Kartais galėjai atskirti tikrus lietaus lašus
nuo vaiko verksmo.
Motina atsimerkė, nustojo lingavusi galvą ir prabilo:
- Katinų slėny yra tylu ir gera. Raudonas smėlis byra į žemę.
Birumas suteikia laisvę. Laisvę gyventi. Byra smėlis, kartu su
juo byra ir mintys. Ten nėra nei turtuolių, nei vargšų. Nėra nei
klausimų, nei atsakymų. Tik katinai ir smėlis, - motina vėl
užsimerkė.
- Mama, o ten yra kalnų, vandens!- pro ašaras bejėgiškai
šaukė vaikas. - Mama, o mes ten irgi esame?
Tylėjo motinos rankos, tylėjo dangus ir saulė. Nustojo lyti.
Vaikas nustojo klausinėti. Tylu ir gera. Nei klausimų,
nei atsakymų. Tik motinos lingavimas ir ramus vaikas.
Julija Gedminaitė

Kodėl žmonės tą supranta tik tada, kai yra kamuojami ligos ir žino, kad gyventi liko labai nedaug... Juk ištikro gyvenimas būtų visai kitoks, jei mokėtume elgtis su žmonėmis.


Laiškas
Gabriel GARCIA MARQUEZ
(Genijaus atsisveikinimas)
Gabrielis Garcia Marquezas neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą.

Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti* poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato** daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi. Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą grabu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave, išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs.

Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai.

Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Prie to paties - apie Gyvenimą, elgesį... _____.part3.rar _____.part2.rar _____.part1.rar

Ir tęsinys... _____.part5.rar _____.part4.rar

Ajajai man kažkodėl neatsidaro...

Pirma reikia visus parsisiūsti.

Mes taupome vandenį. Jis bėga, skaidrus ir šiltas, ant vaiko galvos, o mes
rėkiame: "Lipk iš vonios! Ar žinai, kiek kainuoja vienas kūbas? "Visas
džiaugsmas pradingsta. Jis tylėdamas išlipa, šluostosi. Lieka tyla, kurioje bręsta tai, ką mes neigiame-kaip mes taupom gyvenimą. Taip kaip pinigus. Kaip elektrą. Dujas. Lygiai taip mes jau taupom jausmus - neparodome jų, nes kažkaip negražu. Arba gėda. Taip mes taupome Meilę - imdami, imdami, imdami neišdrįstame duot. Taip mes taupome ašaras. Taupome laisvą minutę. Taupom viską. Kol praeina gyvenimas, ir suprantam, jog sąskaita banke tuščia. Ir širdis. Tik širdis dar ir skauda. Netaupykime, kad nereiktų likti tuščiom saujom ir siela...

Sužavėta

Vos neapsiverkiau.
Juk aš taip viską taupau
O teisinuosi: juk ne tam penkis metus ekonomikos mokiausi, kad dabar gyvenčiau "neekonomiškai"

Čia dar į temą:

Vieną šaltą vakarą mes su žmona ir trimis mūsų vaikais važiavome pas gimines praleisti kelių dienų atostogų. Jau buvome kone vietoje, buvau pavargęs ir suirzęs. Girdėjau, kaip už manęs zyzia jauniausias sūnus: „Tėti, noriu sysioti...“
Augant vaikams išmokau, kad niekada nereikia ignoruoti vaiko prašymo šlapintis. Taigi, kad ir kaip nenorėjau sustoti, stabtelėjau šalikelėje ir išleidau jaunėlį, prisakęs apsisukti kuo greičiau. Sūnus pasileido tekinas, bet užtruko kone amžinybę. Kai jis galiausiai įsiropštė į automobilį, kandžiai jo paklausiau: „Ką gi veikei taip ilgai?“

„O, tėti“, - linksmai sukrykštė jis, - „Sysiodamas rašiau tavo vardą ant sniego!“
Akimirksniu mano nuotaika pasikeitė. Ėmiau juoktis, kaip ir visi likusieji automobilyje. Įsivaizdavau gelsvas raides sniege. Pamaniau, kad tai vienintelė epitafija, kurios norėčiau.

Nu tik nepulk skubėt namo paleist vandenį visu gazu

Bet tie vaikai maudosi kasdien
O kai indus plauna - negaliu žiūrėt, kiek išleidžia.



Iš tiesų vandens taupymas/netaupymas esmės nekeičia. Tiesiog taip už širdies sugriebė...

-Marija, įsivaizduokime du gaisrininkus, įžengusius į girią užgesinti
gaisro. Įvykdę užduotį, abu išeina iš miško ir nusileidžia prie upelio.
Vienas susitepęs veidą pelenais, o kito veidas švarus. Aš tavęs klausiu,
katras prausis veidą?

-Kvailas klausimas. Žinoma tas, kuris susitepęs.

-Klysti. Tas, kurio veidas nešvarus, pamatęs kitą pamanys, kad ir jis toks
pat. Ir priešingai, tas, kurio veidas švarus, matydamas, kad draugas
susitepęs, pagalvos: „Tikriausiai aš išsitepęs, turiu nusiprausti“.

-Ką nori pasakyti?

-Kad per tą laiką, kai gulėjau ligoninėje, supratau, jog moteryse, kurias
aš mylėjau, visada ieškojau savęs. Regėdamas jų nuostabius, švarius veidus
matydavau juose savo atspindį. O jos, žiūrėdamos į mane, matė pelenus,
dengiančius mano veidą. Nors ir labai protingos ir savimi pasitikinčios,
galų gale jos išvysdavo savo atspindį manyje ir pamantydavo esančios
bjauresnės nei buvo ištikrųjų. Neleisk, kad taip atsitiktų ir Tau.

Norėjau dar pridurti, kad taip atsitiko ir Esterai. Ir aš tai supratau tik
tada, kai prisiminiau, kaip pasikeitė jos žvilgsnis. Visada sugerdavau jos
šviesą, jos energiją, teikiančia man laimės, pasitikėjimo, jėgų žengti
pirmyn. Žiūrėdama į mane, ji jautėsi negraži, menka, nes metams bėgant mano
karjera – ta karjera, prie kurios ji tiek daug buvo prisidėjusi- stūmė mūsų
santykius į antrąjį planą.

Taigi, kad vėl galėčiau ją pamatyti, turėjau palaukti, kol mano veidas
pasidarys toks pat švarus kaip jos. Eidamas su ja susitikti, pirmiausia
turėjau susitikti pats su savimi.





Paulo Coelho „Zahiras“

indus jie visi taip plauna, bet jei drausi tai ir neiŠmoks taupyti vandens...(indų plovime)

danaga, nuostabūs žodžiai.

Akimirkos grožis akimirkos grozis.ppt

Laikas..... Laikoverte.ppt