Išsisprendėm mes savo didžiąją problemą dėl šuniuko.
Paprašėme tos kalytės globėjos, leisti mums kalyte pasirūpinti per savaitgalį. Ji sutiko, nes pati turėjo pasirūpinti savo mamos šuneliu kuris šios namų naujokės nemėgsta.
Taigi, šeštadienį atsirado pas mus namuose pamestinukė kalytė. Labai miela, draugiška ir labai išsigandusi bei pasiruošusi bet kokia kaina tarnauti tam, kuris ją priglaus.
Vargšelė.
O čia ir prasidėjo mažosios rūpestėliai. Reikia pašerti. Reikia į lauką išvesti. Dieną tą padaryti malonumas, bet štai vakare apie 21:30, jau sudėtinga. Ir šalta ir tamsu....
Šiandien ryte 6:30 jau reikia keltis nes laukia kalytė kad ją išvestų į lauką. Ji taip pripratinta naujųjų šeimininkų. Toks jos dienos režimas. Niekur nedingsi.
Ir štai vieną kertą nespėta laiku išvesti pridaro ant kilimo.... Mažajai tenka viską išvalyti. Ir dar prie visos šitos didžiulės laimės, mama visa apsičiaudėjusi, kosinti....
Čia ir atėjo suvokimas! Po pietų išgirdau "žinai, mama, aš dar tikrai per maža pasirūpinti šuneliu". Jokių ašarų, maldavimų, pykčio.
Pasiskambinome kalytės globėjai, pridėjome dovanų ir visos laimingos išsiskyrėme.