penelope rašė:
wolf rašė:
Na vat nesutinku - atejo į darbą nedirbti, o padėti parašus ir paiimti algos (o tai jau malonumas, o ne darbas).
Bet jis atvyko į darbo vietą ir parašė prašymą - tai irgi įskaičiuojama į darbo laiką (kaip ir atlyginimo pasiėmimas).
Beje, už tą 1 valandą būtina sumokėti.
Darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai (2002.06.04 Nr. IX-926 Darbo kodeksas -> XIII SKYRIUS. DARBO LAIKAS).
Galima būtų traktuoti sąvoką "kiti jam prilyginti laikotarpiai" tolygią sąvokai "atvyko į darbo vietą".
Darbo laiko struktūra yra apibrėžta 143 str. Išvardintuose punktuose atvykimas į darbo vietą nefigūruoja. Kiti norminiai aktai nesukonkretina sąvokos "kiti jam prilyginti laikotarpiai". Todėl traktuoti "atvyko į darbo vietą" kaip "kiti jam prilyginti laikotarpiai" tiesiogiai neturime teisinio pagrindo.
Tačiau galėtume nustatyti netiesiogiai. Jeigu laikotarpis per kurį darbuotojas nedirbo yra įskaitomas į darbo laiką (pagal 143 str.), tai galima būtų teigti, kad formalus atvykimas taip pat įskaitomas į darbo laiką.
Modestas rašė, kad darbuotojas turėjo pravaikštą. Pravaikšta į darbo laiką neįskaitoma. Reiškia formalus atvykimas į darbo vietą neįskaitomas į darbo laiką.
Šioj vietoj žiūrėčiau į esmę - ar darbuotojas atėjo dirbti jam pavestą darbą ar ne? Esmine sąlyga darbo laikui nustatyti laikyčiau momentą, kai pravaikštą kaip nedarbo laikotarpį pakeistų kitas momentas, kuris būtų traktuojamas kaip darbo laikas. T.y. priežastis (laikotarpis=darbo laikas) turi keisti priežastį (laikotarpis=nedarbo laikas) ir jokiu būdu priežastis (pravaikšta) negali būti paneigta pasekmės (atvykimas į darbo vietą formalumams susitvarkyti).