Ar lengva buhalteriams pakeisti darbą ?

Artai, pirmiausia norėčiau tau palinkėti sėkmės ir tikiuosi, kad tavo lūkesčiai naujame darbe išsipildys 100% !

Kaip matau pas mus pirmauja "Nepakenčiamas vadovas". Ačiū Dievui, mano sąraše šiuo metu tai būti žemiausioje vietoje.

Mano 4-tukas privalumų, kurie skatina nekeisti darbo:

1. Stabilus ir laiku mokamas atlyginimas (t.y. stabili kompanija).
2. Motyvacija (ne tik finansinis paskatinimas, bet galimybė tobulinti savo profesionalumą).
3. Geras ir pareigingas kolektyvas, gera atmosfera darbe.
4. Aiškios finansininko teisės ir pareigos.

Gal kas susidūrėte? Noriu išeiti iš darbo, kur įmonė yra bankrutuojanti, darbdavys dabar mano administratorius. Ar gali atsirasti kokių nors keblumų? Darbai visi dar neužbaigti.

joooo, mano "viršūnėje" irgi stovi šefas. Šįryt pro duris įėjo susiraukęs kaip naginė , mat per daug dienų namuose praleido..........ir taip po kiekvieno savaitgalio..........ir taip po kiekvienų švenčių. Su šventėm nepasveikino nei prieš jas, nei po jų.

Labia ačiū už palinkėjimus.Aš pats tikiuosi išsipildymo nors 75%
Ir labai jums (Tiesi ir Ramunei) baltu pavydu pavydžiu, kad nesusidūrėte ir neturėjote problemų dėl to 1-o punkto.
Ir ačiū dievui, kad nesusidūrėte... O man teko garbė - nepasekėsi...

Kas dėl šefų, tai man gal pasisekė, nes:
1) tas, kuris direktorius ir tiesioginis mano šefas, neturi balso ir sprendimo teisės;
2) tie, kurie savininkai - ne direktoriai ir turi balsą bei sprendimo teisę, paprastai laksto, ir aš jų beveik nematau;
3) bet yra dar savininkai (-ės), kurios yra man pavaldžios (pagal pareigas), bet nė velnio neišmano apart techninio darbo;

Košė didelė, bet kol kas verdu. Kiek ilgai nežinau. Norų turiu didelių (ypač po ilgo nebuvimo darbe, pav. po Kalėdų švenčių, ar atostogų).

Išeičiau, bet... atlyginimas neblogas, gaila .

Laikas parodys

Jei artai gyvenčiau Vilniuje, tai kiek pažįstu - nebūtų gėda Tave rekomenduoti darbdaviui.
Aš palaikau tave:
jei vadovas nepakenčiamas, nesiskaito su tavimi - tai jau vadovo problema. Gerų vyr.buhalterių nesimėto - kai vadovas tai pastebės, gal tada susimastys....

Man-geras vadovas ir normali jo pažiūra į darbuotojus yra dabar svarbiausias dalykas, renkantis darbą. Kur dirbau prieš tai-alga gera, darbo sąlygos-puikios-atveža-parveža, mobilus neribotas, pobūviai įmonės lėšomis, nemokamas maitinimas, kolektyvas geras- viskas lyg ir neblogai. Bet vadovas-kiek nervų kainavo, sveikatos-neatperka joks didesnis atlyginimas ir papildomos sąlygos. Dabar turiu tikrai fainą pagrindinį darbelį-vadovai normalūs, darbo laikas-jokių problemų kur išeiti, kolektyvas fainas. Ir mažesnė alga visai nejaudina- susiradau papildomus darbelius. Bet su sveikata ir nervais-visai nesulyginami dalykai-normaliai miegu, nebekrūpčioju nuo mobilių skambučių ir t.t. ir pan.

Absoliučiai pritariu Nieko_sau. Jei matau, kad su būsimu vadovu nelabai susišnekėsiu, į tą darbą paprasčiausiai neinu. Nebent sutarčiau itin gerą algą ir labai konkrečiai apibrėžčiau darbo sąlygas. Juk niekas manęs tame darbe neverčia dirbt iki pensijos, gerai įkyrės - išeisiu :)
O vadovo bjaurumas dažnai mūsų pačių "nuopelnas", nes nemokam apsigint :( Draugė tik mokslus pabaigusi tapo "vyr.", jos šefas visą kolektyvą ujo kaip galėjo, moteriškės ištisai verkdavo. Draugė - ne, ji atsikirsdavo, ir tikrai ne švelniai. Ir kaip jūs manot? Šefas pasijuokdavo ir atsikabindavo. Labai labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių....

Sveika, sugrįžusi, Tiesi!

Būtent apie ką ir aš. Bet sutikite Vadovų lygis Marijos žemėje labai žemas, kaip sakant yra ko Ramunei pavydėti.

Gerai, kai yra geru vadovu ir geru atlyginimu. Džugu girdet
Kai kur girdejau zmonems pries sventes premijas arba dovanas iteikia, tik ne mano darbe... Net atlyginimo nežada iki 31 sumoket, kokios ten jau dovanos

pas mane irgi jokiu premiju, jokiu dovaneliu... :( kazhkaip jauchiuosi neivertinta..dirbi dirbi visus metus..ir jokiu kalediniu dovaneliu.. tik visa laika viskas blogai, netinkamai padaryta ir pan.

Neliūdėkit, mergičkos. Tegul tokiems vadovams būna blogiau. Tai jie nuskriausti likimo, o ne jūs. Aukščiau nosis

Wolf, prajuokinai, mano šefas UŽSIENIETIS, todėl man taip pasisekė . Prieš tai buvęs irgi užsienietis. Skirtumas tarp vietinių vadovų ir užsieniečių vis tik yra gana didelis. Pirmiausia tai demokratiška aplinka, paties vadovo samprata ir paskirtis, požiūris į bet kurį darbuotoją kaip į lygų komandos narį.
Aišku, visko būna - pvz. teko priprasti, kad užsidėti kojas ant stalo ir kalbėti telefonu jiems yra normalu, o mums atrodo didžiausia nepagarba:) Kartais vis dar tenka išklausyti moralus, kad vis dar esame bananų respublika: raudonuoti dėl kyšininkų kelių policininkų, vertėjauti vos ne kiekvienam valdininkui, nes mažai kas moka užsienio kalbą, o didžiausias mano patirtas kuriozas, kai šefas pateko į ligoninę - gėrė kompotą iš "čainiko", važiavau pirkti šaukšto ir šakutės, ir buvo įvilktas į suplyšusią pižamą:))))

Nors... kartais, kai nerandu logiško paaiškinimo kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip (kaip daroma Norvegijoje, Danijoje ar kitoje "civilizuotoje" šalyje), ta "bananų respublikos" sąvoka suveikia labai teigiamai - pasakai ir baigta:)

nzn, ar sefa galima ivardint kaip zanuda ar ne, bet yra kazkas, kada jie moka davest iki begalybes:))
pati iseinu is darbo be jokio geresnio ar ne geresnio pasiulymo i gatve. tiesiog grynu oru pakvepuot:)))
labai jau norisi paziuret kaip tas oras kvepia, nes per tuos z.... sefus ir tai pamirst gali:)))

Nuo vadovo ir jo požiūrio į tam tikrus įmonės padalinius labai daug kas priklauso. Ir ne tik nuo jo... Labai sunku darbuotis nuolatinėje įtampoje, kai nėra tiksliai apibrėžtų pareigų ir atsakomybės lygio. Buvo ir taip, kad dirbant atsakomybė didelė, o sprendimų priėmimo laisvė labai suvaržyta. Ką jau kalbėti apie nepasotinamus vadovybės poreikius, kai kiekvienas po kelis kartus per dieną prašo pateikti tuos pačius duomenis skirtingose lentelėse tuoj pat - toks dalykas kaip darbo laiko planavimas išvis pasitraukdavo į šalį, beje, jei tekdavo pasilikti po darbo, pasigirsdavo kaltinimai, kad nemoki planuoti savo darbo laiko...
Kita vertus, ateina toks laikas, kai apmąstai viską, kas laukia tavęs toliau darbuojantis tokioje įmonėje, kur darbas neteikia pasitenkinimo, jau nebematai sau perspektyvos ir "atsimuši į stogą".
Čia jau būtų galima aptarti vos ne visus Maslow poreikių piramidės lygius - ilgainiui piniginis atlygis tampa ne vienintelis poreikis...
Džiaugiuos, kad dabar darbuojuos įmonėje, kurioje vyrauja draugiška atmosfera, turim puikų savą lietuvišką vadovą, galim patys organizuotis savus darbus, tad ir nuotaika puikesnė, ir iniciatyvos niekas neslopina. Jaučiuosi čia puikiai ir ramiai.

Džiaugiuosi dėl tavęs Rasida. Šaunu, kad bent pas kažką normali aplinka.
O aš iš praeitos darbovietės iki šiol dar už paskutinį mėnesį negavau priklausančių pinigų Teks kreiptis į teismą Vadas pasakė maždaug: "ko čia pergyveni, uždirbsi kitur" Apie kokią kultūrą galima šnekėti?

Lea, viskas bus gerai, tokie dalykai mus užgrūdina... Jei ankstesniam darbe tekdavo atlyginimus vesti paskutinę akimirką, nes vadovui būdavo gražu sąskaitoje matyti didelę pinigų sumą, tai dabar klausimas apie tai, ar jau galima pervesti atlyginimus skambai keistai, nes kelia vadovui nuostabą: "Žinoma, kam klausi?".

Tai dabar ir sėdžiu laiminga algas pervedusi, GPM užskaitas pateikusi, Sodros ataskaitas paruošusi:))))

Beje, o atsakant į temos klausimą "Ar lengva buhalteriams keisti darbą?", galiu atsakyti, kad ne. Bent man tai buvo nelengva apsispręsti ir pasakyti, kad išeinu kitur, juk ir darbų begalę tenka perduoti, o buhalterijoj darbų pabaigos nėra.
Todėl skubėjau viską padaryti ir tylėjau kaip Melnikaitė, nesakiau, kad planuoju išeiti:) Jei būčiau anksčiau pasisakiusi, atmosfera tolimesniam darbui išvis būtų buvusi tragiška.