GURU puslapiukas

Pakilkime truputį auksčiau...Man yra nuostabu, kad žmogus su tokia negalia, sugeba džiaugtis gyvenimu ir būti pavyzdžiu kitiems...Deja, dažniausiai gyvenimą tokie žmones praleidžia ant lovos, pasislėpę nuo viso pasaulio, o mes sveikieji net nenorime jų gatvėse matyti arba žiūrime, kaip į retą eksponatą...

Šalia tokių žmonių, stiprių žmonių, pats negali jaustis silpnas..

O, kaip gera, kaip neapsakomai gera jaustis saugiam šalia kito žmogaus: kai nereikia slėpti savo minčių ir sverti žodžių – gali berti viską taip, kaip yra, grūdus ir pelus kartu, nes ištikima ranka persijos tavo žodžius, palikdama tik tai, ką verta palikti, o visa kita atlaidžiai išmes lauk.
Mary Annevans (George Eliot)

Grupė buvusių studentų, jau spėjusių padaryti puikią karjerą, atėjo į svečius pas savo seną profesorių. Be abejo, greitai pašnekesys pakrypo apie darbus - absolventai skundėsi dėl daugybės sunkumų ir gyvenimo problemų.
Profesorius pasiūlė visiems kavos, nuėjo į virtuvę ir grįžo su kavinuku ir padėklu, apkrautu pačiais įvairiausiais puodeliais - porcelianiniais, stikliniais, plastmasiniais, krištoliniais ir paprastais, brangiais ir pigiais.
Kai svečiai pasiėmė puodukus, profesorius pasakė: "Ar Jūs atkreipėte dėmesį į tai, kad visi brangūs puodukai paimti. Niekas neėmė paprastų ir pigių puodelių. Noras turėti sau tik geriausia ir yra jūsų problemų šaltinis.
Supraskite, kad puodukas pats nedaro kavos nei geresne, nei blogesne. Kartais jis net slepia tai, ką mes geriam. Tai, ko Jūs išties norėjot - buvo kava, o ne puodukas, tačiau sąmoningai pasirinkote geriausius puodukus, o po to dar apžiūrinėjote, kam koks puodukas atiteko.
O dabar pagalvokime: gyvenimas - tai kava, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje - tai puodukai. Tai tik Gyvenimo saugojimo instrumentai. Tai, kokį puoduką turime, neapsprendžia ir nekeičia mūsų Gyvenimo kokybės.
Kartais, koncentruodamiesi tik į puoduką, mes net užmirštame mėgautis pačiu kavos skoniu.
Patys laimingiausi žmonės neturi visko tik geriausio, tačiau jie pasiima visa geriausia iš to, ką turi.
Mėgaukis savo kava!

Jeigu tavo gyvenime pasitaiko situacijų arba santykių, dėl kurių tau reikia grumtis, bandant prasiskinti kelią, arba padaryti tą, kas beveik neįmanoma, išdidžiai pakelk galvą ir pareikšk pasauliui: "Viskas prasideda šiandien!" Jei kada nors buvai įžeistas, išduotas, apleistas ar atstumtas, jei kovoji su pykčiu, pagieža, abejone ir baime-uždėk ranką ant širdies ir švelniai sau sušnibždėk: "Viskas prasideda šiandien!"

Dyanla Vanzant "Viskas prasideda 6iandien"

Juozas Erlickas. Lietūs, panašūs į žmones

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna — beldžiasi į langą —
Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai — visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai —
O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos —
Jie tik atostogauja ten — aukštai…

Kaip garžu... ir kaip tik pagal šiandienos orą!..

Perskaičiau šį puslapiuką ir nustebau...Kristiana (2010-03-06) eilėraščio "Ar tu matei" autorių nurodė Joną Biliūną...Iš tikrųjų šį eilėraštį parašė proletarinis poetas Julius Janonis...
J.Biliūnas buvo prozininkas, rašė noveles, apysakas...
Atleiskite, nepastebėti negalėjau...

Čia jau matot pats internetas klaidina. Galima ir nepastebėt to:
ltvirtove.lt/eilerasciai.php?lt=jonas_biliu...

Matosi ką mokėmės ir su kuom užaugome mokyklos suole. įdomu ar šiandien jaunimas to mokosi?

Mantas2006, labai gerai, kad pastebėjai, o tai, mat kai kas priskiria eiles, kitam poetui, o kitas kai kas to net nepastebi

blackgate, ačiū

Labai dažnai, gyvenimui pasisukus ne ta linkme, kuria mes tikėjomės, pradedame dalykus skirstyti į teisingus ir neteisingus, gerus ir blogus. Kai mūsų kelias yra ne toks, kokį įsivaizdavome, mus suima baimė ir mes darome skubotas, iš anksto padarytas išvadas dėl savo likimo. Tačiau yra išeitis, norint išvengti tokios neigiamos reakcijos. Visą laiką turime prisiminti, jog nuo visaapimančios Dvasios nieko negalima paslėpti.
Mes visi gyvename Dvasios pasaulyje, kuriame laikas ir atleidimas visada atskleidžia tiesą. Ten niekuomet nereikia įrodinėti, kad pasirinkai teisingai, tačiau nepelnytai sulaukei neigiamų rezultatų. Jei taip atsitiko, patylėk! Atsitrauk! Pasimelsk už save. Atleisk sau už tai, jog vadovauja Dvasia; kad galvojai, jog kažkas gali sutrukdyti atsiskleisti dvasios likimui tinkamiausiu laiku ir būdu.
Gerumo Dvasia visada pasirengusi tau padėti, jei tik leisi jai tai daryti. Jei kas mėgins pastoti tau kelią ir suardyti Dvasios planus, žinok, jog dieviškasis planas negali ilgai išlikti paslaptyje. Dvasia atskleis tau tai, ką turi žinoti, kad galėtumei eiti toliau. Jei taip nutiks-nepikdžiugauk. Prisimink, jok metantieji iššūkį gyvenimo Dvasiai nežino, ką daro. Atleisk jiems ir dėkok už tai, jog mylinti Dvasia, pasaulio jėgos šaltinis, visuomet lieka gerumo pusėje. Ji visada atskleis viską, kas turi būti atskleista, mokys, ko turi būti mokomas, padarys viską, kas turi būti padaryta.
Iki šiol tu galbūt patekdavai į nemalionias situacijas. Todėl šiandien pamėgink atleisti sau, kad tikėjai, jog blogi dalykai gali nutikti net gerumo Dvasiai valdant.

Dyanla Vanzant "Viskas prasideda šiandien"

Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.

[img]http://t3.gstatic.com/images?q=tbn:ANd9GcSnaasQdh52e8Yhod4oIvP8zdU_itX9Ba6M5UmXCqj0TbyKhMk&t=1&usg=__SnoROxdQZrK1qM13XRT38xRDFgs=[/img]

Gražu.
Kas autorius?

[quote=Kristiana__][/quote]
Vytautas Mačernis "RUDENS ŽODŽIAI"

O čia turbūt visiems pažįstamas

Žarsto baltą smėlį
Širvinta nurimus -
Rymo ramunėlė
Rudenio arimuos.

Viesulai padaužos
Jau sparnus pakėlę -
Tai blaškys ir laužys
Lauko ramunėlę.

Kam viena likai tu
Rudenio arimuos -
Akmenėlius skaito
Širvinta nurimus.
[img]http://t2.gstatic.com/images?q=tbn:ANd9GcQDhDbG1g5pE_5qYGjq63S02HP164ZMocYcak6q0Xfd2TzQ_Wc&t=1&usg=__Gl5qI5iW2EnJm20bp0A7TIkQtmE=[/img]

Kur... Kodėl...

Žinai kur veda šitas kelias
Kuriuo ėjai ir vis eini...
Kur leidžiasi pavargus saulė
Kai vakare sustoji kelio pakrašty...
Kur gimsta tie maži rasos lašeliai
Kurie nukrinta ant žolės ryte...
Kur dingsta tavo balso aidas
Kai tu šauki kažką sapne...
Žinai kodėl užmiega naktį vėjas
Ir nejuda daržely net gėlė...
Kodėl ištirpsta naktį sniegas
Ir pradeda žaliuot žolė...
Kodėl ryte vos tik pabudus
Tu nori pamatyti daugiau šviesos...
Kodėl vos saulei nusileidus
Tau trūksta meilės šilumos...
Žinai kodėl vanduo užšąla
Ir ežerai pasidengia ledu...
Kodėl žvaigždė per dangų krenta
Ir tampa danguje šviesu...
Žinai kur vėjas pučia tavo laivą
Kai tu plauki nešamas bangų...
Kur slepias meilė laimė grožis
Kai tu liūdi vienas tarp sienų keturių...
Žinai...O gal žinot nenori
Kur... Kodėl...
Gal čia aš vienas toks
Bandau suprasti vėl ir vėl
Kur... Kodėl...

Skirk laiko mąstymui,
tai stiprybės šaltinis.
Skirk laiko maldai,
tai - didžiausia jėga Žemėje.
Skirk laiko juokui,
Tai - sielos muzika.
Skirk laiko žaidimui,
tai - amžinos jaunystės paslaptis.
Skirk laiko mylėti ir būti mylimam,
tai Dievo duota privilegija.
Skirk laiko duoti,
Diena per trumpa, kad būtum savanaudis.
Skirk laiko skaitymui,
tai - išminties fontanas.
Skirk laiko draugiškumui,
Tai - laimės kelias.
Skirk laiko darbui,
tai - sėkmės kaina.
Skirk laiko gailestingumui,
tai - raktas į Dangų.
Motina Teresė

Šalnos šventė

Apkabino kraupi mėnulio šviesa
Savo kaulėtais grumbančiais pirštais.
Padalino šalnas pasileidus tamsa,
Liepė vasaros karštį užmiršti.

Šaipės vėjas iš žylančių tuopų,
Purtė vargšą smilgos stiebelį.
Tai šalna kėlė šiurpią puotą.
Šarmos vaišėm pasipuošė stalą.

Į šakotą sostą mane įsodino,
Mirštančią dainą rankon įdėjo.
Nesušildė ir taurė putinų vyno.
Aš dainuot taip šaltai nemokėjau.

ERNESTAS NOREIKA

praviros durys: mėlynos kalbos

kurčioj prieplaukoj ruduo iš viso nesigirdi,
tik bangų sraigės šliaužia švęstą vandenį
ant kranto ir ilsis tiltas alzheimeriu apsirgęs,
nepamena, kai Dievas kojom vandens viršų verpė.
Iš vakaro dūdelės plyšta kormoranai ir į akis
įgėlę pakrantėse nužydi. suveltų plunksnų
tartys prismaugia blogo sapno šaltį. ir snapuose
kaip visada naktis raukšlėjas, tik žvynas ryto
šviesuliu nubunda ir rūkas meta inkarą į jūrą.
Bevardis valkata per petį persimetęs nešas
Rudenį. sustoja. žiūri valandas į smėlį:
– girdžiu, dar liko laiko, kai nuskendę šneka ryto
mėliu, bet nyksta smėliui plakant mėnulio širdį.