GURU puslapiukas

Tiesiog noriu pasididžiuoti: Ernestas - buvęs mūsų mokyklos mokinys.
Nepaprastai kūrybinga asmenybė. Ir labai gražus jaunuolis :)
Skaitau jo kūrybą, ir kažkas šyla krūtinėje.
Paskaitykit ir jūs :)
www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3267&kas=strai...


ERNESTAS NOREIKA. Eilės
2010 10 15
Lelijos šokis

jei virstum šešėliu lelijos, perkūnijos mezginiu,
už veidrodžio slepianti veidą, išplėštą iš sraigės,
jau viskas nurimo. lietus. irgi baigės. tik kiautą
šukuojančios šukos. jau laikas molinį dievuką
prikalti prie nendrių, keturiais lietumis iš upelio,
kol pėdas įrėmina žingsniai, lai keliasi paukščiai,
budėję narveliuose. prikalki mane prie liūties per
per kūniją, prie kranto tupinčios valties, kad ma
tyčiau tik tyčia, kaip tamsos atsliūkina ir klaupias
žaibuojančiai dagčiai. jei virstum šešėliu lelijos,
kai sninga, kai šalta, o gal tik ruduo man primena:
žydėjo žvaigždyne lelijos. dabar tik ugnis ir vanduo



Povų ežeras

išsinarini iš nakties kaip kaulelis ugnies iš chrismos
ir pažyri vėrinio upėmis, veriančiai varstomom vėjyj,
nieko nelieka, tik riksmas drugelio dvaselės palėpėj,
prie mėlynų nuotraukų, pavėsio vandens. Iškalbėti

tylėjimai neregio, vedančio baltąjį tigrą už pavadžio
palakti akių iš veidrodžio pamesto. tavo. tik lyja ir
lyja ir daugiau nesimato. nei žydinčių krūmų, nei
degančių pievų. nei galo. nesimato ir išnarų, lyg

nebūtum iš perlo išlipus, lyg nebūtum siųsta kaip
dalis dangiškosios ugnies, lieka nuotraukos, mėlynas
drugio plazdėjimas, riksmas ir sunerti sparnai
iš sudžiūvusių sodų drėgmės. ir panyra naktis į

tave ir narinasi oras laikrodėliais mažais ir lietum
žvakės degančio dievo, viskas vykdavo vasarom,
tą kartą liepą buvo karšta ir deganti upė nusinešė
lieptą: iki šiol regiu, kaip mėnulį naktim šoki liepose.



Į sodininką

mėnuliaveidi sodininke, ant smėlio rugiagėlės, kupranugariai apsirengę
boružėm, sakyčiau, šiąnakt lis, bet nemanau, kad gertų vandenį gėlė
taip godžiai. ateis naktis. nuvys. taip kaip nuvyto sodai melsvame veide
ir taip nuvyto veidas soduose, sakyčiau, kad buvau kažkur, deja, nebežinau,
kur sapnas, kur tikrovė ir kur vaivorykštės, pakylančios iš pievų ant vabalų
sparnų, ant smilgos koto, ir nelinkėjau blogo dievo, tik to, ką knygos moko.
ir to, ką slepia vasarą žvaigždės sekretas, bet niekaip šito neišmokai, kad
miršta mylimos ir iš aukštai atskleidžia ašarą. bet ko tais ji nenuvysta rytą,
ir prieš akis iškyla mirusios vaivorykštė, o mandolina skamba vis ir skamba
ašaros ir rožinis



Kvepia*

nieko pakeist negaliu, kai už kregždę įaugi voratinkly,
barsto riešutus senas mėnulio lazdynas ir rožynai nutyla
žydėti kartu su šviesa palei upės tekėjimo kryptį

tas ryškus lempučių žydėjimas naktį, kol dar plaka žvaigždė
elektros mergaitėj, išeinu vis dar basas į apnuogintą aikštę,
kad surasčiau laiškelį, iš plauko nunertą, ir prisėsčiau ant

kranto, kur mylisi rūkas, išgerti arbatos su citrinos drugiu,
šitas skonis man primena vasaros mantrą, iškarpytą iš
žilo, burnos be dantų, kai viskas tik tveriama iš kaulų

ir sruogų ir tu iš mėnulio ploniausių plaukų, graudu,
kad save miesto varpui apnuoginau, o prie Viešpaties stalo
kėdės nerandu, tik laiškelį, kurį parašiau atsisveikint,

dabar narsto jį senas mėnulio lazdynas, auga plaukas,
gal tavo? į tylą, girdžiu, kaip rožynai netyčia pražysta…

_____________

* taip kaip kvepia labiausiai

Nežinau, gal tik man, bet labai sunkiai skaitosi. Reikia kelis kartus perskaityti ir labai daug ir ilgai galvoti apie ką čia kalba rašantis žmogus....

Taip, be abejo, žmogus kažką turi.
Tokia poezija paprastai labai sunkiai skaitosi, reikia daug galvoti, stengiantis suvokti, prisitaikyti savam pasaulio ir jausmų suvokimui.
Kažkiek panašu į O.Baliukonę. Laikau ją viena geriausių mūsų poečių. Deja, ji jau mirusi.
Jos eiles labai sunku skaityti. Ne dėl to, kad nesuvoktum. Tiesiog galvoji - kas darosi jos galvoje? kaip toks žmogus, su tokia skaudžia mąstysena, su, sakyčiau, nuoga siela, išvis gali gyventi? Toks skausmas jos kūryboje, bet kartu toks tikslumas.
Nors mano meilė tai A.Mikuta.

Raini, skaitote eiles?
Na negaliu nesižavėti jumis :)

Jei ne dukra, šio vaikino kūrybos nežinočiau. Ji čia mane šiandien apšvietė, atsiuntusi nuorodą :)
Dabar tiesiog su pakylėjimu skaitau ir mėgaujuosi :)
Ir didžiuojuosi juo :)

Man patinka skaityti tokias, lyg ir padrikas, bet netuščias mintis.

LAISKAS MIRUSIAM DRAUGUI

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.

Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.

Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.

Šarnelė, I943.IX.I5

Vėlinės

Greit Vėlinės-diena,
Kai mirusieji mus aplanko...
O jų daugėja vis kasmet,
Žiūriu, kaip kapinės nusitiesė į lauką...
Ir ten, ir čia žvakelės dega -
Sujungia protėvių dvasias,
Kai stovime kalnelyje,
O varpas gaudžia
Ir smėlio kauburėlis toks birus,
Kad atmintį užpusto
Vėjo gūsis...ji trumpa -
Vos kelios kartos.

(Ona Baliukienė)

Robertas Danys

Sakai: “Atstok”.
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą,
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus...

Ir jaukią tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus - sapną.
Ryte - kavos puodelį,
Dieną - juoką...

Sakai: “Atstok.”
Mieloji, ar atstojau?

Gražu

Patiko :)


Nežinau, ar tik bendrapavardžiai.
Ar - giminės...
Man patinka kito Danio kūryba - Mariaus :)
lt.netlog.com/mariusdanys/photo/photoid=8894...
Čia galima pasimėgauti Mariaus Danio kūriniais :)

Galvojau eilių įdėsi. Man liūdna šiandien, prie poezijos traukia :)
Klausyk, o tas Marius ar ne pirštais ten teplioja? Na, ne viską, bet čia tai tikrai:

Panašu, kad pirštais.
Nu bet kaip man gražu, žinok :)

Labai gražu. Svarbiausia, toj kleckionėj supranti dar ir kas nutapyta :)

Nuo Kalėdų senelio gavau nuostabią John Marks Templeton knygą "Gyvenimo dėsniai". Pradėjau ją palaipsniui skaityti ir noriu kai kuriomis jo mintimis pasidalinti čia

Pirmasis dėsnis
Jeigu valdote protą, valdote ir pasaulį
Bill Provost

Visų laikų didieji mokytojai skelbė, kaip svarbu valdyti mintis. Buda kalbėjo: Protas yra viskas. Apie ką galvoji, toks ir esi."

Jeigu norite geriau suvokti posakio "Jei valdote protą, valdote ir pasaulį" prasmę, turite suprasti, ką kai kurie religiniai mokytojai ir filosofai vadina "Begaliniu protu" ir "Proto veiklos dėsniai". kai kurie jų teigia, kad iš tikro yra tik vienas protas, kartais vadinamas Dieviškuoju protu. Šis protas laikomas visatos gyvybės, žinių, galios ir kūrybiškumo šaltiniu. Filosofai pabrėžia, kad Proto veiklos dėsnis pabrėžią svarbų dalyką: visi mes esame unikalūs, bet kartu išliekame visumos dalimi. Mūsų gyvenimas priklauso nuo to, ką mes manome apie Dievą, save, šeimą, kaimynus, pažįstamus...Svarbu viskas!
Mūsų mintys yra tarsi daiktai. Jos gimsta galvoje, keliauja laiku bei erdve tarytum vandens ratilai tvenkinyje ir išjudina viską, prie ko prisiliečia. Mintys-mūsų gyvenimo rūmo plytos. Pasaulis, kokį matome, yra toks, kokį susikūrėme savo mintimis. Protas yra didysis statytojas ir kūrėjas.

Ištrauka iš knygos "Gyvenimo dėsniai", J.M. Templeton

dakli, aš nesupyksiu, jeigu ir daugiau citatų įdėsi

Malonaus skaitymo

vakarėjant

vėjai barzdom dusino tylius langus,
kuriuose įskaudintos žmogaus visatos
iškvėpdavo jūros slibiną – užsemdavo
lapus, vaškiniai bokštai užsiverdavo ugnis.

lietūs atėmė rasas ir susipylė į kišenę,
paskutiniai dangaus skilimai turėjo būt,
kol pamirštu kapu kliedėjau nuo vienatvės
basom per dumblinus takus – nesijaučiau

purvinas, nes nespėdavo persisunkt per
kietą odą, per nuospaudas ir kruvinus
padus. iš molio nulipdytos kojos rodės –
į upę staigiai – baltai nuglazūruoja.

ištuštėjusios slėnių užeigos nebekvietė
išgert po stogu – visi nusigėrę gremėzdiškais
kelmais, tik vienas beržas šunim kando į akis –
įtrūkusiais pirštais tiesiai po juo įkritau.

pasijaučiau, kad po pasaulio stogu slepiuosi –
vėtrų klyksmai pašiaušė odą driežais.
kilnojos vandenys iš lizdų ir žvaigždės
krisdavo negyvos, o aš, nesigailiu, kad
į pasaulį išėjau –
jis rankom mane slepia.
/Ernesta Noreika/

Netylėk taip –

Aš viską jaučiu

Nesvarbu,

Kad už tūkstančio vėjų

Ištekėjusi

Dievą žaidžiu

Ir dingstu,

Vos tiktai priartėju

.

Nestovėk taip,

Įbridęs naktin,

Į tą dangų akim atsirėmęs

Tuoj suduši

Man skauda

Nurimk..

Užsimerk

Plaukus išpina

Vėjas

2011-01-09 parašė glesumele

Jau ruduo

Paseno obelys į rudenį,
Nes numetė vaisius žemyn,
Sustingęs savo kūną judini,
Nenori joms žiemos primint.

Telaša tau dangaus vanduo,
Voratinkliai į veidą pinasi,
Tu obolius renki- ruduo,
Nuo šalčio tavo siela ginasi.

Kiekvienas vaisius- priminimas,
Kad lekia laikas ristele,
Tad nenorom jaunystės grimas
Nuvysta su rudens gėle.

Ar atnešei į žemę šviesą,
Ar palikai, kam saugot ją,
Pirma šalna atskleis tau tiesą,
Tu saugok tai tik širdyje.

R.K. 2010-10-01

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

Antrasis dėsnis

Kai nėra svajonės, tauta praranda savitvardą

"Senovės išmintis skelbia: "Kai nėra svajonės, tauta praranda savitvardą." Šiais žodžiais norima pasakyti, kad kiekvienam žmogui reikia turėti tikslą, idant jis gyventų prasmingai ir laimingai. Jei neturėsime tikslo ar nežinosime, ko norime, gyvenimą iššvaistysime veltui.
Kai neturime tikslo arba, kai įsivaizduojamas tikslas neapibrėžtas, netenkame įkvėpimo ir jėgų, imame dvejoti, gaištame laiką ir galų gale pasiduodame. Kol nesusikursime konkretaus tikslo, kuris suteiks gyvenimui prasmę, ir kol jo neįsivaizduosime, būsime neryžtingi ir silpni."

John Marks Templeton
"Gyvenimo dėsniai"

Trečiasis dėsnis

Meilė atleidžia ydas, kurių nesugebame įveikti

J. Jelinek

Šiandien žmones meilę supranta kaip romantišką jausmų išraišką priešingai lyčiai. Tačiau meilę galima suprasti kur kas plačiau: tai geranoriškumas, rūpestis, pagalba, solidarumas...Tokios meilės objektas gali būti visi žmonės. Ir tokią meilę mus moko skleisti kūrėjas.
Kai mylime, esame šio jausmo pripildyti, be jo jaučiamės tušti. Meilė tampa mūsų gyvavimo tikslu, vos išvystame šį pasaulį. Apie meilę parašyta milijonai žodžių, sklando daugybė posakių, tačiau nė vienas jų meilės esmės visiškai perteikti negali.
Meilės tokia prigimtis, kad ji skleidžia gėrį visur ir visiems, nekreipdama dėmesio į ydas, nesvarbu, ar jos įsivaizduojamos, ar tikros. Meilė-geriausias taikdarys ir gydytojas.
Niekas neišlieka, kas sukurta be meilės. Meilė-didžiausia dovana. Ji gesina neapykantos lipsnas, atkuria pasaulyje taiką ir sutaiko išsiskyrusius, ištaiso blogį, gelbsti ir nieko nežeidžia. Ir kas maldauja jos pagalbos, neturi baimintis dėl ateities nelaimių, nes bus saugus ir gyvens amžinoje ramybėje.

John Marks Templeton