Tai mano mamos receptas.
Slaptas:))
Patikrintas tūkstančius kartų.
Tais senais laikais virdavome kiaulių taukuose (namie gamintuose, nerealiai baltuose, be jokio kvapo ir skonio).
Aliejus buvo deficitas.
Dabar verdu aliejuje.
Ne lietuviškame.
Linkusi rinktis itališką.
Renkuosi tą, kuris skirtas virimui.
Receptas:
Kiaušiniai, geriau kaimiški.
Iš 5 kiaušinių gaunasi tikrai daug.
Cukraus tiek šaukštų, kiek kiaušinių.
Valgomi šaukštai. Tiek kiek semiasi.
Cukrų reik sukt ar plakt su kiaušiniai tol, kol jis visai ištirpsta.
Kokių pora šaukštų riebios geros grietinės.
Kokių porą ar trejetą šaukštų gero tikro sviesto.
Na, tai turbūt būtų apie 50 -70 gramų.
Netirpinto.
Tiesiog imame iš pakelio šaukštu ir dedame į plakinį.
Šaukštas ar du degtinės, arba spirito (kad riebalų negertų)
Na ir miltai.
Rinktis geresnius.
Tinka ir tie, kurie panašūs į manų kruopas - "karališki".
O kiekio tai nežinau:))
Stengtis, kuo mažiau.
Pilama ir po truputėlį maišoma, vėliau minkoma.
Riba - kad jau būtų galima minkyti ir labai neliptų prie rankų.
Bet, jei padauginsite - žagarėliai bus kieti ir neskanūs.
Technologija:
O dabar prasideda sportas:))
Paimame kočėlą ir tešlą mušame.
Išmušama iki "blyno", užlenkiama, kaip kokį čebureką, kad kuo daugiau oro patektų į vidų ir vėl mušama.
Kuo ilgiau mušite ir taip lankstysite, tuo didesnės ir gražesnės "pūslės" gausis, kai virsite.
Mušama apie 10-15 minučių.
Patikėkit, kai "pamušite" iš jėgos ir tos 10 minučių prailgs:))
"Rodiklis" - tešla tampa labai elastinga, lenkiant jau matosi mažytės sproginėjančios oro pūslelės.
Tešlą suvyniojame į plėvelę ar apdengiame drėgna drobe, kad neapdžiūtų ir kviečiame ką nors į pagalbą.
Nes veiksmai turi vykt greit - iškočiota tešla neturi apdžiūt.
Atsignybus kokį penktadalį tešlos jis kočiojamas kuo ploniau.
Tuo laiku kaitinamas aliejus ant vidutinės ugnies.
Šviežias ir naujas - antrą kart tame pačiame neverdu.
Indas turi būt ir platus ir gilokas.
Aliejaus nereik gailėt.
Kokius 4-5 cm indo turi apsemt.
Įmetama žalios bulvės gabalėlių, kad miltus "gaudytų".
Jos laikas nuo laiko pakeičiamos.
Beje, jos irgi gaunasi skanios, tik druskyte pasibarstai ir "niam".
Tešlos plonumas turi būt toks, kad mano mama sakydavo, kad jei kočiotum ant laikraščio, tai galėtumei jį skaityt:))
Formuojami žagarėliai.
Juos reik daryt didelius, tada gražiau.
Kokių 4-5 cm pločio ir sprindžio ir ilgesnius.
Aliejus turi būt ne per karštas (kad nedegtų) ir ne per vėsus.
Įmetus žagarėlį, jis tuoj pat turi kilti į viršų.
Tik iškilus, jis apverčiamas ir beveik tuojaus pat išgriebiamas.
Na patys matysite, kokie jums patinka - ar labiau trapūs, ar minkštesni.
Dedama po du - tris žagarėlius, ne daugiau.
Nes nespėsite apverst, ir jie perkeps, bus kieti:))
Be to, jiems tame inde turi būt erdvu, kad kuo didesnės oro pūslės pasidarytų.
Vienas kočioja vis naują tešlos gabaliuką ir formuoja žagarėlius, o kitas verda.
Labai smagu su vaikais.
Jie labai mėgsta tuos žagarėlius daryt, ir šlamšt pilnais žandais dar karštus.
Beje, privaloma apibarstyt cukraus pudra.
Ne per daug.
Bet daug gražiau.
Tokie žagarėliai tikrai papuoš jūsų Kalėdų stalą.
Sėkmės