Trumpas Rudnosiuko laiškas Ežiui, kuriame informuojama apie Rudnosiuko
sveikatos būklę.
Aš gyvenu labai juokingai — kiekvieną dieną verkiu, o vakarais pusryčius
valgau.
Praeitą savaitę buvau išėjęs iš proto ir kokias tris dienas prote
nenakvojau.
Grįžau vakar į protą, atsirakinau tyliai duris... Manau sau — atsigulsiu
tyliai, protas nesupras, kad buvau išėjęs. Ale kur tau, pabudo ir kad ėmė
rėkti:
— Kur tu, beproti, vaikščioji be proto?
Aš bandžiau jam teisinti, kad vaikščiojau, nors ir be proto, užtat su
jausmais.
O jis neklauso ir rėkia toliau:
— Kokie gali būti jausmai be proto? Asilas galbūt irgi geriausių jausmų
kupinas, bet tai nereiškia, kad jis ne Asilas...
Žodžiu, barėmės su protu iki vidurnakčio, mano jausmai neišlaikė ir pradėjo
žliumbti kaip sena boba be dantų. Įsivaizduok, kokia kvaila mano padėtis —
jausmai verkia, protas rėkia... O čia dar kažkas tik krimst krimst pašonėj.
Žiūriu — sąžinė graužia, jau pusė pilvo nugraužta. Galvoju sau — gal vėl
išeit iš proto, ar ką, jeigu jau visi jie šitaip šitaip, va ir va kaip...
Bet protas capt mane už gerklės ir sako:
— Niekur tu neisi, kol sąžinė nepasisotins...
Graužė graužė mane sąžinė, ir liko tik graužtukas. Nuvežė mane į ligoninę ir
paguldė į graužtukų skyrių: aplink visokie obuolių, kriaušių graužtukai
guli, televizorių žiūri, apie persitvarkymą šneka: ar pagerės graužtukų
gyvenimas persitvarkymo sąlygomis, ar ne... Aš jiems ir sakau:
— Vyrai, tik jūs vieni kitiems gerklių nepergraužkit, ir viskas bus kaip
Amerikoj.
O vienas graužtukas buvo tik apsimetėlis graužtukas, o iš tiesų jis buvo
išdavikas Baravykas Olegas, kilęs iš neturtingos musmirių giminės. Jis iškart
nubėgo pas lygoninės vyr. gydytoją ir pranešė, kad aš vartoju žodį Amerika,
o kitų valstybių nevartoju. Gydytojas greit atbėgo ir suleido man vaistų, "kad
geriau būtų" (sutrumpintai "KGB"). Iškart pasidarė geriau — išmušė sveikas
raudonumas. Nuėjau ir iki raudonumo ižeidžiau kitus graužtukus, kad ir jiems
geriau pasidarytų. Jie man dėkojo ir sakė, kad aš jiems daug ką tokiu būdu
išaiškinęs. Taip mes kokia dešimt minučių ir gyvenom — ilgai ir laimingai.
Bet atėjo Galas, atsistojo vidury kambario ir suriko: "Aš Galas, dabar
visiems
galas". Na, galas — tai galas, pagalvojom mes su kitais graužtukais ir
nuėjom ruoštis galui. Prausėmės ligoninės tualete, staiga girdžiu — kažkas
mauroja.
Ogi žiūriu — ten meška, vardu Olimpinis Miška, besivoliojanti. Ji ir sako
man:
— Imk varpelį ir bėgiok po tualetą, o aš į tave akmenimis mėtysiu, kol
užmušiu.
— Gerai, sutikau iškart aš ir pradėjau bėgioti šen bei ten. Staiga žiūriu —
pelytė tupi ant grindų ir sako man:
—Duok man varpelį, nes jis auksinis.
Taip lakstė pelytė su varpeliu, o Olimpinis Miška niekaip jos užmušti
negalėjo, Tada Miška ir sako man:
— Pakrapštyk man ausį, kažką gausi.
Pasiėmiau aš didelį pagalį ir ėmiau krapštyt meškai ausį. Ir iškrapščiau
spalvotą televizorių. Iškart pažinau, kad tai Tauras, nes su ragais ir
spalvotas. Nešuos aš tą televizorių iš tualeto, ogi žiūriu — manęs jau Galas
laukia ir klausia:
— Iš kur gavai spalvotą televziorių?
— Neduosiu, — surikau aš. — Eik į tualetą, ten Olimpinis Miška televizorius dalina.
Nuėjo galas į tualetą ir gavo ne televizorių, o su plyta per galvą. Mat jį
galas...
Grįžau aš namo, žiūriu — Protas su Jausmais kortomis lošia iš sąžinės. Į
mane jokio dėmesio nekreipia... Supykau žvėriškai ir surikau paukštiškai:
— Štiš iš mano namų, besarmačiai!..
Jie baisiausiai išsigando ir iššoko pro langą. Po trijų dienų girdžių — kažkas
baladojasi apie duris. Atidarau, o ten, nudelbę akis žemėn, apšepę, alkani
stovi Protas ir Jausmai. Priėmiau aš juos, pavalgydinau ir nuvedžiau miegoti. O
vakare, kai nuėjau pasakyti "Labanakt", jie apsikabino mane ir tyliai pasakė:
"Mes daugiau taip niekada nedarysime". Tai va koks puikus mano Protas ir
kokie žavingi Jausmai...