2008-11-12 09:26
Niemand
2004 m. kovo 22 d. Mingailė Jakaitė v. UAB ,,Vokė III" Civilinė byla Nr. 3K-3-220/2004 m.
Kasatorius taip pat nurodo, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas draudimas neleido jam nutraukti darbo sutartį su ieškove jos laikino nedarbingumo laikotarpiu. Šis kasatoriaus teiginys yra nepagrįstas, nes DK 131 straipsnio 1 dalis kalba apie draudimą darbdaviui įspėti darbuotoją apie būsimą atleidimą iš darbo ir atleisti iš darbo darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Aiškinant šią DK normą būtina nurodyti, kad ji taikoma tais atvejais, kada nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Esant terminuotai darbo sutarčiai įspėjimas nenumatytas. DK 126 straipsnio 1 dalis nustato, kad suėjus darbo sutarties pasibaigimo terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o tai reiškia, kad kasatorius (atsakovas) šioje byloje suėjus numatytam terminui, nežiūrint į tai, kad ieškovė turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą, turėjo teisę nutraukti darbo sutartį.
2007 m. vasario 26 d. V. V. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Civilinė byla Nr. 3K-3-83/2007
2001 m. birželio 21 d. šalių buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 277-D (b. l. 52), pagal kurią susitarta, kad ieškovė nuo 2001 m. birželio 21 d. iki 2005 m. birželio 20 d. dirbs Vilniaus miesto vaikų pensiono direktore. Darbdavys 2005 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 41-576 atleido ieškovę iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (pasibaigus darbo sutarties terminui). Kadangi ieškovė sirgo ir turėjo laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, tai atsakovas 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 41-589, atsižvelgdamas į darbuotojo interesus, nukėlė ieškovės atleidimo iš darbo datą iki jos pasveikimo.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas privalėjo informuoti ieškovę apie savo ketinimus nutraukti darbo sutartį, ieškovė neturėjo galimybės sužinoti ir nežinojo, kad atsakovas ketina nutraukti darbo sutartį. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis negalima sutikti. Terminuotos darbo sutarties šalys sudarė ir pasirašė sutartį, kurioje buvo nustatytas konkretus terminas iki kada ieškovė dirbs, todėl darytina išvada, kad ieškovė žinojo konkrečią kalendorinę datą, kada darbo santykiai nutrūks, jeigu nepasikeis šalių valia darbo sutartį pratęsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant terminuotai darbo sutarčiai įspėjimas dėl atleidimo iš darbo įstatymuose nenumatytas, todėl nereikia jo reikalauti iš darbdavio.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovas, suėjus nustatytam terminui, nepaisant to, kad ieškovė turėjo laikino nedarbingumo pažymėjimą, privalėjo nutraukti darbo sutartį. 2005 m. birželio 20 d. darbo sutarties atsakovui nenutraukus, ji tapo neterminuota, o ieškovės atleidimas pagal DK 126 straipsnio 1 dalį – neteisėtas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė atleista pasibaigus sutarties terminui – 2005 m. birželio 20 d., tačiau šiai sergant atleidimo data – nukelta. Datos nukėlimas šiuo atveju yra tik formalus darbo sutarties nutraukimo įforminimo elementas, atsižvelgiant į darbuotojo interesus. Darbdavys turėjo teisę atleisti ieškovę 2005 m. birželio 20 d. jos nedarbingumo laikotarpiu, tačiau perkeldamas atleidimo datą iki jos pasveikimo darbdavys nepakeitė savo valios nutraukti terminuotą darbo sutartį. Vien dėl šios priežasties negalima teigti, kad nukėlus atleidimo datą, darbo sutartis tęsėsi ar ji tapo neterminuota darbo sutartimi. Darbdavio darbo sutarties nutraukimo įforminimo nukėlimas nesuponuoja išvados, kad atsakovas darbo sutartį pratęsė ar ji tapo neterminuota. Darbdavio valia ir atitinkami veiksmai (įsakymas) dėl atleidimo buvo pareikšti priimant įsakymą dėl atleidimo iš darbo, o ne atleidimo įforminimo datos perkėlimo.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, vadovaujantis DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktu, draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Nuorodos, kad ši taisyklė netaikoma DK 126 straipsnio atveju, nėra. Šis draudimas yra nustatytas siekiant apsaugoti darbuotoją nuo psichologinių traumų ir yra taikomas visais darbo sutarties pasibaigimo atvejais, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalį. Taigi nepagrįstas yra apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nukeldamas atleidimo iš darbo datą iki ieškovės laikinojo nedarbingumo pabaigos darbdavys sudarė pakankamą pagrindą jai tikėtis, kad šalių darbo sutartis tapo neterminuota.