nuu, ir kiek va metų augindavo, bet vis parduodavo visą šeiminėlę, arba mama likdavo, tik ožiukus abu kartu.
Ir nieko būdavo.
Nors ir lauke, kai ganosi pririšti, visada gi ožiukai būna abu ant vieno lenciūgėlio.
Ale kas galėjo žinoti, kad jie tokie prieraišūs ir vieno negalima atskirti nuo šeiminėlės

jetau kaip gaila, toks gražus buvo, tokia išskirtinė spalva, norėjo veislei palikti ir še tau, nabagėlis (kai išvežė mamytę su sese, tai drebėjo drebėjo visas į kamputį įsispraudęs ir krito)